5 intymumo dimensijos – ar visos jos yra jūsų poroje?

Intymumas ir seksas dažnai vartojami kaip sinonimai. Tačiau fizinis intymumas yra tik vienas iš intymumo aspektų. Dažniausiai minimos dar 4 intymumo rūšys: emocinis, intelektualinis, patirčių ir dvasinis. Jei intymumas poroje egzistuoja visose šiose srityse, abu partneriai veikiausiai jaus, kad jų ryšys yra stiprus ir visaapimantis.

Intymumas – tai gebėjimas atsiverti kitam, leisis kito paveikiamam ir būti nuoširdžiu, dalintis tikru savimi su kitu žmogumi. Taip patiriamas artumas ir stiprėja ryšys, kiekvienas jaučiasi saugus ir laisvas būti toks, koks jis yra tą akimirką. Šiame tekste kalbėsime apie tas kitas keturias intymumo rūšis: kas tai yra ir kaip tokį intymumą kurti.

Emocinis intymumas

Tai tiesus, atviras, nuoširdus dalinimasis visokiais savo jausmais, norais, poreikiais, svajonėmis, lūkesčiais ar nusivylimais, atskleisti tai, ko nepasakojame bet kam, parodyti savo silpnybes. Kita vertus, tai ir gebėjimas pamatyti, išgirsti, suprasti kito žmogaus jausmus. Emocinis intymumas galimas tada, kai abu partneriai jaučiasi saugūs ir priimami, kai žino, kad atsivėrę nebus vertinami, žeminami, atstumti. Emocinis intymumas anaiptol nereiškia, kad visuomet sakysite vienas kitam tik malonius dalykus. Emocinį intymumą puoselėjantys partneriai dalinasi ir tais dalykais, kurie gali kitam būti nemalonūs ar skaudūs, eina į konfliktus, kai jie iškyla.

Emocinį intymumą galima kurti kalbantis atvirai kalbantis apie savo išgyvenimus ir jausmus. Pavyzdžiui, galite pasikalbėti, kaip matote judviejų santykius, kokią įsivaizduojate judviejų ateitį, kaip norėtumėte, kad jūsų santykiai keistųsi. Svarbu ne tik pačiam atvirai dalintis savo mintimis ir jausmais, bet ir domėtis, kaip jaučiasi ir ką galvoja kitas. Su smalsumu ir noru sužinoti klausinėkite partnerio, ką jis/ji apie tai galvoja.

Intelektualinis intymumas

Tai gebėjimas dalintis savo įsitikinimais, požiūriais, nuomonėmis nesijaudinant, kad išsiskiriančios nuomonės sukels tarpusavio konfliktą. Saugiai ir ramiai galima diskutuoti tada, kai abu vadovaujasi principu, jog požiūriai ar nuomonės gali skirtis, tačiau nei vienas nedaro spaudimo žūtbūt įtikinti kitą savo nuomonės teisingumu. Visos nuomonės yra išklausomos ir priimamos kaip svarbios. Diskutuojant svarbu stengtis susilaikyti nuo pykčio ar gynybiškumo.

Be to, intelektas yra seksualus! Galima aptikti netgi tokį terminą „sapioseksualumas“ – tai žmonės, kuriuos emociškai ir fiziškai traukia intelektualūs partneriai. Intelektas ir erudicija tokius žmones sužavi labiau nei išvaizda ar asmenybė. Politiniai debatai, akademinės diskusijos ar konceptualūs pokalbiai apie meną juos ne tik įtraukia, bet ir veikia kaip afrodiziakas. Prieš seksą jiems norisi dar truputį padiskutuoti. Noriu pabrėžti, kad sapioseksualumas nėra seksualinės orientacijos kategorija, nes pasirinkimas nėra apie „ką rinktis“, bet apie „kaip rinktis“.

Intelektualinį intymumą galima skatinti pradedant diskusijas apie dalykus, dėl kurių jūsų ir partnerio nuomonės skiriasi, nors nesutarimas nėra būtina sąlyga. Atvira, argumentuota, tiesi diskusija gali stiprinti pasitikėjimą tiek savimi, tiek partneriu, kad jūsų nuomonę jis išklausys ir priims.

Patirčių intymumas

Turbūt visi esame pajutę, kaip sustiprina ryšį bendros patirtys. Bendri išgyvenimai, komandinis darbas, adrenalinas, nuotykiai, vėliau – prisiminimai ir tik dviems suprantami juokeliai veikia ryšį kaip superklijai. Tyrimai rodo, kad jei pora išgyvena situaciją, kurioje patiria tam tikrą pavojų (ir gauna į kraują adrenalino pliūpsnį), jie ima jausti susižavėjimą ir kitus romantiškus jausmus vienas kitam.

Mūsų prisiminimai yra susieti su mūsų pojūčiais. Pojūčiai, pavyzdžiui, kvapas ar skonis gali greitai iššaukti netgi senus prisiminimus ir atvirkščiai – prisiminimai automatiškai sukelia sensorines reakcijas. Jei prisiminimas yra malonus, apie jį pakalbėjus ar pažvelgus į nuotraukas, apima tie patys geri jausmai.

Ar dar reikia sakyti, ką daryti? Visai nebūtinai tai turi būti kelionė į Didįjį Kanjoną. Suplanuokite pasimatymą, išvyką į įdomią vietą, kurioje nei vienas dar nesate buvę, žygį gamtoje, kartu pagaminkite naują sudėtingesnį patiekalą, užsibrėžkite sportinius tikslus ir kartu jų siekite. Kažkas iš šių dalykų ateityje galbūt netgi taps malonia jūsų tradicija.

Dvasinis intymumas

Tai gali būti bendra religinė praktika ir puiku, jei abu partneriai išpažįsta bei praktikuoja tą pačią religiją. Įvairūs religiniai ritualai ir tradicijos egzistuoja tam, kad kurtų ir stiprintų šeimų ir bendruomeninius ryšius.

Bet pora nebūtinai turi būti religinga arba religinės pažiūros gali išsiskirti, vienas gali būti tikintis, kitas – visai ne. Tuomet galima dalintis savo asmenine dvasine samprata ir tikėjimu, mintimis apie gyvenimo prasmę, gyvybės ciklą gamtoje. Galima planuoti ir daryti bendrus prasmingus darbus: remti, aukoti ar dalintis, praktikuoti tvarumą, ekologiškumą, bendruomeniškumą, savanorystę.

Mini-praktika

O dabar, jei norisi, galite mintyse arba ant popieriaus nusibraižyti savo intymumo žemėlapį, pažymėdami jame visas 5 dimensijas skalėje nuo 0 iki 5. Galite tai padaryti tik sau, o galite – kartu su partneriu, kaip tai nubraižė tariama pora, Inga ir Tomas. Galbūt ši apžvalga jums atneš minčių, ką norisi ir galima padaryti, kad pasijustumėte dar artimesni ir jūsų ryšys dar labiau sutvirtėtų.

„Gal aš tiesiog per daug tikiuosi?“

Terapijoje laikas nuo laiko vis išgirstu tą patį pasvarstymą, kai kalbame apie santykius: „gal aš per daug tikiuosi? Jei neturėčiau lūkesčių, tikriausiai mūsų santykiai atrodytų daug geresni“. Ir ši idėja yra tikrai labai gerai „parduota“. Tačiau šis teiginys yra pernelyg apibendrintas ir šiandien noriu į jį pažvelgti atidžiau. Pirma, čia dažnai būna sumaišyti lūkesčiai ir poreikiai. Antra, o ką reiškia „per daug“ ir ar tikrai visada mažiau tikėtis yra geriau?

Tarkime, kad Diana (tai išgalvota istorija, sukurta apibendrinant dažniausias realias situacijas) gyvena su partneriu, kuris vengia atviro ir pagarbaus santykių aiškinimosi, kartais elgiasi nepagarbiai, daug žada, bet mažai išpildo. Ji pasvarsto, kad šis santykis ne visai toks, kokio ji norėtų, tačiau viliasi, kad jis pasikeis. Kai mes kalbame apie jos nusivylimą, ji sako: „gal aš tiesiog per daug tikiuosi? Juk kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili“.

Lūkesčiai vs poreikiai

Taigi, kas yra lūkesčiai ir kuo jie skiriasi nuo poreikių? Poreikiai yra natūralūs, žmogiški signalai, kad mums kažko trūksta. A.Maslow išsamiai aprašė poreikius ir netgi juos sudėjo į hierarchinę struktūrą. Mes turime fiziologinius, saugumo, ryšio, pagarbos ir saviraiškos poreikius. Dalis poreikių svyruoja alkio-sotumo švytuoklėje: pavyzdžiui, alkis, troškulys, miegas, seksas; kiti gi gali būti pastovesni: būti savimi, būti vertinamam, svarbiam, priklausyti. Kai atpažįstame ir mokame tenkinti savo poreikius, esame sveiki, emociškai jaučiamės gerai, esame laimingi.

Lūkesčiai tuo tarpu yra mūsų norai, kad pasaulis būtų geresnis, nei yra arba tiksliai toks, kaip mes įsivaizduojame. Kalbėdami apie lūkesčius dažnai sakome „turėtų“: jis turėtų prisiminti mūsų svarbias datas, ji turėtų labiau rūpintis savo išvaizda, jie turėtų mus pakviesti ta proga, jis/ji turėtų mane suprasti be žodžių, jei iš tikrųjų myli. Be to, lūkesčiai gali būti realistiški ar nerealistiški, aukšti arba žemi. Lūkestis, kad partneris ar partnerė mums padės tvarkant namus yra realistiškas (ne visais atvejais, bet apie tai – kiek toliau). O lūkestis, kad be žodžių supras, jog reikia pagalbos ir tiksliai tokios, kokios noriu – ne visai.

Jei mūsų lūkesčiai neišsipildo, mes, suprantama, nusiviliame, tačiau jei poreikis būna patenkintas, mūsų tai iš esmės nepažeidžia. Pavyzdžiui, mes tikimės, kad grįžus po ilgos dienos partneris bus paruošęs skanią vakarienę, tačiau randame pusgaminius iš parduotuvės, kuriuos tenka pasišildyti patiems. Tikriausiai liktume nelabai patenkinti, bet visgi pavalgę.

Tačiau jei poreikiai nepatenkinami ilgą laiką, mūsų sveikata ir gerovė ima nykti. Poreikiai santykyje yra tie svarbūs jums dalykai, kurių trūkumas jums reikštų, kad santykis yra blogas ar apskritai reikėtų jį nutraukti. Kiekvienas čia tikriausiai sudarytume savo unikalų sąrašą ir tai normalu.

Maži vs dideli (lūkesčiai)

Taigi, antras svarbus klausimas: o kas yra per daug? Šiaurės Karolinos universiteto profesorius, klinikinis psichologas, žymus porų terapeutas ir porų santykių tyrėjas Donaldas Baucomas atliko tyrimą apie porų santykių ir lūkesčių sąsajas ir priėjo išvadą, kad žmonės gauna tiek, kiek tikisi. Kitaip tariant, žemus lūkesčius savo partneriams turintys žmonės sukuria prastus santykius, turintys aukštus lūkesčius – gerus.

Čia galim grįžti prie minties, kad vienam žmogui lūkestis, jog jis padės buityje, yra visiškai normalus ir realistiškas, kitam – tai gali būti taip stipriai per aukštas lūkestis, kad jis tampa beveik nerealiu. „O ko iš jo tikėtis?“ – sakome apie žmogų, kuris sugeba negirdėti prašymų ir sėkmingai juos ignoruoja.

Aukštus standartus turintys žmonės neleidžia dalykams „praslysti“ ir pasiekia, kad su jais būtų elgiamasi gerai. Jei žmogus tikisi, kad jis bus mylimas, gerbiamas, vertinamas ir su juo bus gerai elgiamasi, kad jo partneris bus ištikimas ir tas ribas išlaiko – greičiausiai tokiame santykyje jis ir bus.

Žemus standartus turintys žmonės taikstosi su netinkamu, o kartais ir visai netoleruotinu partnerio elgesiu. Žinoma, jie nėra patenkinti santykiais, jaučiasi nelaimingi, nusivylę, pikti, išnaudojami ir – bejėgiai pakeisti partnerį. Juk sakoma: negalima pakeisti kito žmogaus, tik save. Iš to kyla logiškas sprendimas: kad gal reikia sumažinti savo lūkesčius? Kurie – paradoksalu, bet ir taip per maži!

Taigi, jei kyla mintis, kad reikėtų susimažinti lūkesčius, verta savęs paklausti: ar aš ketinu atsisakyti savo lūkesčių, ar poreikių? Ar tikrai mano lūkesčiai yra per aukšti? Svarbu, kad mažindami lūkesčius, nesusimažintume patys savęs.

Tik jau neprašysiu! Ir 20 pasiteisinimų kodėl.

“Mama, noriu tavo dėmesio ir kad apkabintum” – toks vaiko prašymas privertė atsisukti. Kažkoks nenormalus, ne kaip visi: nezyzia, nekrenta ant žemės, nesimuša ar kamuoliu neiškulia lango. Prašo tiesiai ir tiksliai to, ko nori!

Ir pati buvau atsidūrusi situacijoje, kai labai reikėjo palaikymo, tačiau sulaukiau prieštaravimo ir atkalbinėjimo. Dariau, ką puikiai mokėjau: puoliau įsižeisti, pykti, pūstis, svarsčiau kaip nubausti šaltumu ir ignoravimu. Tačiau tikslas man buvo labai svarbus, palaikymo reikėjo kaip oro ir atsisėdau apgalvoti, ką galėčiau šį kartą padaryti kitaip, kad gaučiau taip reikalingą palaikymą. Po kelių nemigos ir apmąstymų valandų radau “genialų!” sprendimą – papasakoti, kaip tai man svarbu, kodėl aš to tikslo taip trokštu ir PAPRAŠYTI palaikymo. Tiesiog Captain Obvious. (Kapitonas Akivaizdumas). Toks, regis, akivaizdus ir elementarus sprendimas atėjo tarsi ypatinga, iki šiol niekada nebandyta, unikali ir geniali naujovė.

Apie “nelegalų” nuovargį

Nuovargis mūsų darbą ir tobulėjimą itin vertinančioje visuomenėje yra atstumtasis jausmas. Jis nėra laikomas pakankama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti.

– Prašau, padaryk šitą dar šiandien, tai skubu.

– Tu jau eini? Taigi dar ne vidurnaktis! Vakarėlis tik prasideda!

– Šiandien reikia: 1. … 2. …. 3. ….. N. …..

– Tikra moteris sugeba ir dirbti, ir vaikus auginti, ir mokytis, ir sau laiko atranda.

– Aš privalau …, juk negaliu pavesti, jei pažadėjau.

– Kas, jei ne aš?

– Tikri vyrai gali viską.

– Darbai patys nepasidarys.

Šitą sąrašą tikriausiai turėtumėte kuo pratęsti. Tokios frazės veiksmingai stumia nuovargio pojūtį į šoną, o svajonę apie poilsio valandėlę – tolyn į nežinomą ateitį.

Nuovargis yra nuvertinamas, nepriimamas. Tai nelaikoma pateisinama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti. Leidžiama negalėti tik turint “rimtą” priežastį: ligą, nėštumą, kūdikį ar ligonį, kurį reikia prižiūrėti. Ir vėlgi – leidžiama ne ilsėtis, o tik eiti daryti kitą dalyką.

Leidimo gali “neišduoti” tiek aplinkiniai, tiek mespatys sau. Pakovoti už savo ribas gali tekti tiek priešinantis aplinkinių spaudimui, tiek susigaudant savo mintyse: kada aš pats save spaudžiu ir gal net to nepastebiu.

Toks darbštumo išaukštinimas ir nuovargio nuvertinimas yra iškreiptas ir nebeatitinka mūsų natūralių aktyvumo-nuovargio-poilsio-atsistatymo ciklų. Nejučia atsiduriame nuolatinio sustiprinto režimo būsenoje.

Labai noriu pakviesti vėl priimti nuovargį kaip svarbų – svarbią priežastį sustoti. Nuovargis mums tarnauja kaip telefono baterijos pyptelėjimas, parodantis, kada mūsų kūno ar emociniai resursai jau yra pasiekę ribą ir laikas save iš naujo “pakrauti”. Jis yra slenkstis, vedantis į saldų poilsio ir atsipalaidavimo pasaulį. Tik leiskime sau ir kitiems.

Kodėl man patinka nežinojimo momentai

Jei sugebėčiau, sukurčiau ditirambų pilną odę nežinojimo akimirkoms pašlovinti. Toms akimirkoms, kai į konsultaciją atėjęs žmogus sako “nežinau, ką man toliau daryti”. Aš žinau, kad šioje akimirkoje glūdi didžiausio žmogaus kūrybiškumo gimimo potencialas. Ir tuo pačiu žinau, kaip yra sunku išbūti akligatvyje.

Mus visus gyvenimas laikas nuo laiko atveda į situacijas, kai geriausio sprendimo nėra. Nėra gero ir netgi nėra mažiausiai blogo sprendimo. Dažniausiai yra sudėtinga, sunki situacija be jokio aiškumo, kaip iš jos išbristi. Santuoka ties skyrybų riba, netektis, konfliktas, finansiniai sunkumai, pasitikėjimo savimi praradimas, tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimas, darbo praradimas ir taip toliau –  daugybė įvairių gyvenimo labirinto vingių, kurių pabaigoje matosi siena.

Atsidūrus viename iš tokių vingių gali apimti daug jausmų: bejėgystė, pasimetimas, desperacija, neaiškus vilties ir nevilties mišinys, pyktis, pavydas tiems, kurie šiuo metu aiškume. Būti akligatvyje, panirus į stiprius ir nemalonius jausmus yra sunku, tai gali būti skausmingas, kankinantis išgyvenimas. Norisi ištrūkti, tačiau neaišku nei kur, nei kaip judėti.

Akligatvio siena iš tiesų yra viduje

Geštalto terapija yra paremta prielaida, kad žmogus turi potencialą pats gerai suvokti savo norus, poreikius ir galimybes kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir priimti jam tinkamiausią sprendimą. Judith Todd ir Arthur C. Bohart savo knygoje “Foundations of Clinical and Counseling Psychology” (ketvirtas leidimas) rašo, kad žmogus natūraliai sugeba taip integruoti visą vidinę ir išorinę informaciją, kad ji virsta “žinojimu” ar “jausmu”, ką geriausia daryti. Pasak autorių, jei žmogus sugebės “paleisti savo dėmesį”, jis natūraliai nukryps ten, kur bus geriausia galimybė suderinti poreikius ir esamas galimybes.

Tačiau mes visi turime savų vidinių “įskilimų”. Mes galime turėti itin kietų vertybių ar tikslų, pernelyg kliautis protu ir intelektinėmis pastangomis, nustumti ar nuvertinti savo poreikius, visaip saugotis ir gintis nuo nemalonių jausmų. Tokie apribojimai sustabdo dėmesį ties vieninteliu pasirinkimu ir trukdo pamatyti daugiau galimybių. Todd ir Bohart pateikia pavyzdį iš ankstyvųjų bandymų su gyvūnais. Labai alkani gyvūnai, pamatę maistą, nebesugebėdavo pamatyti aplink vedančių atvirų kelių prie maisto ir pasirinkdavo patį akivaizdžiausią, bet neįmanomą kelią: mėgindavo pralaužti kliūtį, kad prieitų prie maisto.

Išeitis – susigrąžinti ryšį su savimi

Žmonės, kurie yra praradę ryšį su savimi, kenčia. Terapijoje jie siekia, kad terapeutas už juos padarytų tai, ko jie natūraliai nebegali atlikti patys, rašo Gary Yontef straipsnyje “Gestalt Therapy: An Introduction”. Kai žmogus sako “aš nežinau”, jis tuo pačiu sako “tu juk tikriausiai žinai, padėk man”. O jei to garsiai ir nepasako, galima pajusti ore tvyrantį lūkestį, norą, kad kažkas ateitų ir išgelbėtų. Tačiau tai būtų atsakomybės už savo gyvenimą perdavimas kitam žmogui.

Iš tiesų išvesti save iš akligatvio gali tik pats žmogus. Niekas kitas už jį geriau negali žinoti, kokia išeitis jam yra efektyviausia. Pirmieji žingsniai link išėjimo gali būti prarasto ryšio su savimi ir aplinka atnaujinimas, dėmesio ir kontrolės “paleidimas” iki tol, kol viduje ar aplinkoje susformuos kažkas nauja. Atsipalaidavimas ir pasitikėjimas savo ir gyvenimo galiomis sustatyti daiktus į savo vietas.

Todd ir Bohart savo knygoje aprašo “funkcinį žinojimą”. Tai visą žmogų apimantis procesas, kuriame dalyvauja ne tik protas ir analizė, bet taip pat jausmai ir kūnas. Mes žinome ne tik mintimis, bet turime ir intuiciją, kuri ateina kažkur “iš pilvo”. Intuicija dažnai būna netgi išmintingesnė ir tikslesnė nei proto išvados. Tokiu būdu sprendimas gimsta natūraliai, tarsi iškyla iš vidaus.

Tam labiau nei padėti, reikia nesipriešinti. Atsiverti ir priimti visą vidinę ir išorinę informaciją. Žmogus tuomet gali prieiti prie visų savo resursų, kuriuos gali pasitelkti tvarkydamasis su tuo, ką jam atneša gyvenimas. Taip vyksta ne iki galo aiškus, bet savo jėga ir unikaliais sprendimais kvapą užgniaužiantis kūrybiškas prisitaikymas.

Geriau leistis nuprausiamam nei bandyti sustabdyti lietų

Natūralus susitvarkymo su jausmais būdas yra jų išgyvenimas. Išbuvimas iki galo, tol, kol jausmas natūraliai išblėsta, išreiškimas, atskleidimas šalia esančiam žmogui.

Kaip lengvai mes išgyvename džiaugsmą, pasitenkinimą, kitus malonius jausmus ir kaip sunkiai – skausmą, sielvartą, bejėgiškumą, beprasmybę, beviltiškumą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Norisi tokius jausmus iš savęs išmesti, atstumti, nustoti jausti, pabėgti.

Tačiau vengimas negelbsti. Atvirkščiai – jausmų slopinimas, užblokavimas kuria psichologines ar kūniškas problemas. Pavyzdžiui, iki galo neišreikštas pyktis gali virsti nuoskaudų akmenimis ir nugrimzdęs gilyn į vidų nuodyti santykius. Gėda ir baimė gali skatinti atsiskirti nuo žmonių, noras paslėpti savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą trukdo prašyti pagalbos. Beviltiškumas, vienatvė ir beprasmybė – nuvesti iki depresijos, minčių apie savižudybę.

Užslopinti, išstumti jausmai gali sukelti ir fizines pasekmes, nes mūsų psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję. Užblokuotas vidinis skausmas gali persikelti į kokią nors kūno dalį ir pasireikšti kaip realios ar psichosomatinės ligos simptomas. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – elementarus galvos skausmas. Tikriausiai esate patyrę, kad būnant santykyje, kuriame yra daug įtampos, po kurio laiko pradeda skaudėti galvą? Taip išgyvenama psichologinė įtampa pasireiškia fiziniame lygmenyje.

Išeitis – savo jausmų priėmimas ir išgyvenimas. Kad ir kokie jausmai kiltų, jie yra gyvenimo dalis. Svarbu juos sutikti, tiesiai į juos pažvelgti, leisti jausmams būti, tiek, kiek jie bus. Jei reikia, paprašyti kito žmogaus palaikymo.

Prisimenu etapą savo gyvenime, kai jaučiau, kad trūksta prasmės, o jos, taip greitai, kaip norėjau, neradau. Greta beprasmybės jaučiau tuštumą, nuobodulį, beviltiškumą. Nelaukdavau savaitgalių, nes jie buvo dar tuštesni ir beprasmiškesni. Tie jausmai buvo sunkūs, nemalonūs, ieškojau būdų “užkimšti” viduje atsivėrusią skylę. Kol vieną šeštadienio rytą nuleidau rankas, pasakiau sau, kad šį kartą nebebandysiu taip gelbėtis ir sėdėsiu toje beprasmybėje.

Tą savaitgalį dabar prisimenu kaip vieną svarbesnių įvykių savo gyvenime, nors per jį išoriškai visiškai nieko neįvyko. To ir užteko: beprasmybės jausmas sumažėjo ir, svarbiausia, nustojau jo bijoti ir jį stumti į šalį. Patyrimas tapo man pamoka, kad ir su tokiu nemaloniu jausmu įmanoma išbūti ir kad leidus sau visiškai pasinerti į jausmą, jis tiesiog praeina. Aš įgijau žinojimą, kad tokį jausmą galiu ištverti ir nieko blogo ar baisaus neatsitinka.

Žinoma, yra ir tokių jausmų, kurie nepraeina per vakarą ar savaitgalį, paverkus ar padaužius į pagalvę. Kurie slegia mėnesiais, metais. Tuo atveju palaikymas dar svarbesnis. Tokį jausmą galima išgyventi po dalį, tarsi užlyginant didžiulį kalną.

Gyvenimo nuėjus pusę kelio…

Šiemet, kaip jokiais kitais metais, matydama mokslus baigiančius jaunus žmones, ėmiau mąstyti apie tai, kaip jaučiasi jie: kai jau tampa suaugę, visas gyvenimas jiems dar prieš akis ir apie save: kaip jaučiuosi aš, atsidūrusi gyvenimo pusiaukelėje. Pusiaukelėje patogu pažvelgti atgal ir pirmyn. Dar ne taip baisu, nes maždaug tiek pragyventa, kiek dar liko, jei bus duota statistinė trukmė.

Psichoterapijoje priimta akcentuoti vaikystės patyrimus, tačiau ne mažiau svarbus ir suaugusiojo gyvenimo tarpsnis. Amžiaus vidurys – geras metas įsivertinti, kaip pavyko nugyventi suaugusiojo laiką, kai jau galima pačiam spręsti, rinktis, imtis veiksmų. Ir geras metas užduoti sau klausimą: kaip norėčiau gyventi, kad artėjant pabaigai, būčiau ramus ir patenkintas dėl to, kaip praėjo mano gyvenimas. Kaip, anot A.Alekseičiko, prie metų pridėti daugiau gyvenimo.

Apie vidurio amžiaus krizę yra daug medžiagos – bene išsamiausiai gyvenimo tarpsnius yra aprašę Erik Erikson, Daniel Levinson. E.Erikson teigia, kad brandaus suaugusiojo gyvenimo periodu, apie 40-60 gyvenimo metus, žmogus gali gyventi produktyviai arba nugrimzti į stagnaciją. Produktyvumas reiškia gebėjimą suderinti savo poreikius ir socialinius reikalavimus. Produktyvus žmogus, pagal E.Erikson, sugeba saviraišką ir savo poreikius suderinti su kitų žmonių ir bendruomenės gerove. Jis yra atviras įvairioms nuomonėms, geba būti lyderiu ar mokytoju, į darbą žvelgia ne tik kaip į priemonę gauti pajamų, bet ir kaip į galimybę įprasminti save, vertina ir rūpinasi savo partneriu, vaikais, senstančiais tėvais, bendruomene ir visuomene. Stagnuojantis žmogus būna egocentriškas, įgyvendinantis tik savo norus, pataikaujantis savo silpnybėms.

D.Levinson šį tarpsnį vadina pereinamuoju gyvenimo vidurio laikotarpiu ir sako, kad šiam tarpsniui būdingi staigūs, drastiški pokyčiai, nerimas, savęs ir savo pasirinkimų įvertinimas iš naujo. Žmogus turėtų savyje vystyti priėmimą, atjautą ir meilę, nes kitaip toliau laukia vidiniai ir išoriniai konfliktai. Apie vidurio amžiaus krizę galima rasti tomus sarkazmo, kaip pavyzdžiui:

Jei pasitelksime geštalto požiūrį ir žvelgsime į gyvenimą kaip vieną didžiulį ciklą, tai gyvenimo pradžioje bandytume suvokti savo norus, troškimus, poreikius, toliau pasaulyje ieškotume būdų kaip juos išpildyti, o gyvenimo viduryje būtume pačioje ciklo viršūnėje, pilname kontakte. Pilnas kontaktas reiškia patį intensyviausią ryšį su aplinka, kai esame kontakte su tuo, kas gali patenkinti poreikį. Metaforiškai kalbant, kontakto metu kažkas kita, kas nėra “aš”, yra suardoma, įvertinama kas tame yra skirtingo ar naujo ir integruojama į “aš”. Jei integruotas dalykas patenkino poreikį, žmoguje įvyksta pokytis. Žmogus tuomet pereina į pusiausvyros būseną, energija krenta ir ciklas natūraliai užsibaigia. Taigi gyvenimo pabaigoje pereitume į vis didesnę ramybės būseną.

Kaip manote, kas gali būti tas didysis viso gyvenimo poreikis? Ar jį įvardinus būtų atsakytas klausimas “kokia gyvenimo prasmė”? Nesiryžtu siūlyti atsakymų, labiau keliu šiuos klausimus pamąstymui. Kiekvienas sau gali atsakyti į šiuos klausimus. Alfred Adler teigia, kad žmogus turi tris didžiuosius gyvenimo uždavinius. Tai bendrystės siekis, darbinė veikla ir meilė. Tikriausiai kiekvienas dar įvardintumėte daugiau savo didžiųjų tikslų ir poreikių, kiekvienas iš jų turėtų savo gyvavimo ciklą.

Man galvojant apie tai, kaip gyvenau iki šiol ir kaip norėčiau gyventi toliau, kad būčiau rami ir patenkinta savo gyvenimu jo pabaigoje, kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Ar gali būti, kad gyvenimas būtų buvęs labiau gyvas, jei būčiau dar drąsiau ėjusi į naujas patirtis, ieškojusi intensyvių išgyvenimų ir labiau stengusis jį pripildyti akimirkomis, kai emocijos yra stiprios? Ar būčiau ištvėrusi tokį intensyvumą? Juk geriau jaučiuosi ramybėje, paprastuose dalykuose. Kita vertus, kaip galiu paversti nuobodžias akimirkas gyvesnėmis? Kol kas ryškėja vienas atsakymas: labiau išgyventi kiekvieną momentą, būti čia ir dabar, jausti kaip gyvenimas teka per mane, o ne pro šalį.

12 sąmoningumo didinimo praktikų

Balandžio mėnuo Geštalto bloge buvo sąmoningumo didinimo mėnesiu. Užduotys buvo skelbiamos Facebook paskyroje. Jas visas sudėsiu į vieną vietą čia, kad, pirmiausia, jos būtų matomos tiems, kurie nėra prisijungę prie FB ir, antra, kad jas visas būtų galima lengvai surasti.

Pagalba, gelbėjimas ir “meškos paslauga”

“Ta draugė man skambina kasdien. Nesivaržo paskambinti ir po kelis kartus, prakalba po valandą vis apie tą patį – kokia ji nelaiminga, kaip jai nesiseka, kaip niekas su ja nenori bendrauti. Nors puikiai žino kad turiu šeimą, darbą ir kiekviena valanda reiškia, kad turėsiu kažkokius darbus daryti aukodama man svarbius dalykus,” – pasakoja Sonata.

Tikras gyvenimas yra susitikimas

Žmogaus širdis trokšte trokšta kontakto. Man reikia Tavęs, kad galėčiau tapti pilnaverčiu Aš, nes “…nėra jokio Aš paties savaime – visuomet yra tik Aš iš žodžių poros Aš-Tu arba iš žodžių poros Aš-Tai”. Man reikia Tavęs kaip draugo, mokytojo, brolio, priešo ar bet ko kito. Aš reikia Kito, reikia Tu.