Apie “nelegalų” nuovargį

Nuovargis mūsų darbą ir tobulėjimą itin vertinančioje visuomenėje yra atstumtasis jausmas. Jis nėra laikomas pakankama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti.
– Prašau, padaryk šitą dar šiandien, tai skubu.
– Tu jau eini? Taigi dar ne vidurnaktis! Vakarėlis tik prasideda!
– Šiandien reikia: 1. … 2. …. 3. ….. N. …..
– Tikra moteris sugeba ir dirbti, ir vaikus auginti, ir mokytis, ir sau laiko atranda.
– Aš privalau …, juk negaliu pavesti, jei pažadėjau.
– Kas, jei ne aš?
– Tikri vyrai gali viską.
– Darbai patys nepasidarys.
Šitą sąrašą tikriausiai turėtumėte kuo pratęsti. Tokios frazės veiksmingai stumia nuovargio pojūtį į šoną, o svajonę apie poilsio valandėlę – tolyn į nežinomą ateitį.
Nuovargis
Nuovargis yra nuvertinamas, nepriimamas. Tai nelaikoma pateisinama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti. Leidžiama negalėti tik turint “rimtą” priežastį: ligą, nėštumą, kūdikį ar ligonį, kurį reikia prižiūrėti. Ir vėlgi – leidžiama ne ilsėtis, o tik eiti daryti kitą dalyką.
Leidimo gali “neišduoti” tiek aplinkiniai, tiek mespatys sau. Pakovoti už savo ribas gali tekti tiek priešinantis aplinkinių spaudimui, tiek susigaudant savo mintyse: kada aš pats save spaudžiu ir gal net to nepastebiu.
Toks darbštumo išaukštinimas ir nuovargio nuvertinimas yra iškreiptas ir nebeatitinka mūsų natūralių aktyvumo-nuovargio-poilsio-atsistatymo ciklų. Nejučia atsiduriame nuolatinio sustiprinto režimo būsenoje.
Labai noriu pakviesti vėl priimti nuovargį kaip svarbų – svarbią priežastį sustoti. Nuovargis mums tarnauja kaip telefono baterijos pyptelėjimas, parodantis, kada mūsų kūno ar emociniai resursai jau yra pasiekę ribą ir laikas save iš naujo “pakrauti”. Jis yra slenkstis, vedantis į saldų poilsio ir atsipalaidavimo pasaulį. Tik leiskime sau ir kitiems.

Kodėl man patinka nežinojimo momentai

Jei sugebėčiau, sukurčiau ditirambų pilną odę nežinojimo akimirkoms pašlovinti. Toms akimirkoms, kai į konsultaciją atėjęs žmogus sako “nežinau, ką man toliau daryti”. Aš žinau, kad šioje akimirkoje glūdi didžiausio žmogaus kūrybiškumo gimimo potencialas. Ir tuo pačiu žinau, kaip yra sunku išbūti akligatvyje.

Mus visus gyvenimas laikas nuo laiko atveda į situacijas, kai geriausio sprendimo nėra. Nėra gero ir netgi nėra mažiausiai blogo sprendimo. Dažniausiai yra sudėtinga, sunki situacija be jokio aiškumo, kaip iš jos išbristi. Santuoka ties skyrybų riba, netektis, konfliktas, finansiniai sunkumai, pasitikėjimo savimi praradimas, tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimas, darbo praradimas ir taip toliau –  daugybė įvairių gyvenimo labirinto vingių, kurių pabaigoje matosi siena.

816_0

Atsidūrus viename iš tokių vingių gali apimti daug jausmų: bejėgystė, pasimetimas, desperacija, neaiškus vilties ir nevilties mišinys, pyktis, pavydas tiems, kurie šiuo metu aiškume. Būti akligatvyje, panirus į stiprius ir nemalonius jausmus yra sunku, tai gali būti skausmingas, kankinantis išgyvenimas. Norisi ištrūkti, tačiau neaišku nei kur, nei kaip judėti.

Akligatvio siena iš tiesų yra viduje

Geštalto terapija yra paremta prielaida, kad žmogus turi potencialą pats gerai suvokti savo norus, poreikius ir galimybes kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir priimti jam tinkamiausią sprendimą. Judith Todd ir Arthur C. Bohart savo knygoje “Foundations of Clinical and Counseling Psychology” (ketvirtas leidimas) rašo, kad žmogus natūraliai sugeba taip integruoti visą vidinę ir išorinę informaciją, kad ji virsta “žinojimu” ar “jausmu”, ką geriausia daryti. Pasak autorių, jei žmogus sugebės “paleisti savo dėmesį”, jis natūraliai nukryps ten, kur bus geriausia galimybė suderinti poreikius ir esamas galimybes.

Tačiau mes visi turime savų vidinių “įskilimų”. Mes galime turėti itin kietų vertybių ar tikslų, pernelyg kliautis protu ir intelektinėmis pastangomis, nustumti ar nuvertinti savo poreikius, visaip saugotis ir gintis nuo nemalonių jausmų. Tokie apribojimai sustabdo dėmesį ties vieninteliu pasirinkimu ir trukdo pamatyti daugiau galimybių. Todd ir Bohart pateikia pavyzdį iš ankstyvųjų bandymų su gyvūnais. Labai alkani gyvūnai, pamatę maistą, nebesugebėdavo pamatyti aplink vedančių atvirų kelių prie maisto ir pasirinkdavo patį akivaizdžiausią, bet neįmanomą kelią: mėgindavo pralaužti kliūtį, kad prieitų prie maisto.

Išeitis – susigrąžinti ryšį su savimi

Žmonės, kurie yra praradę ryšį su savimi, kenčia. Terapijoje jie siekia, kad terapeutas už juos padarytų tai, ko jie natūraliai nebegali atlikti patys, rašo Gary Yontef straipsnyje “Gestalt Therapy: An Introduction”. Kai žmogus sako “aš nežinau”, jis tuo pačiu sako “tu juk tikriausiai žinai, padėk man”. O jei to garsiai ir nepasako, galima pajusti ore tvyrantį lūkestį, norą, kad kažkas ateitų ir išgelbėtų. Tačiau tai būtų atsakomybės už savo gyvenimą perdavimas kitam žmogui.

Iš tiesų išvesti save iš akligatvio gali tik pats žmogus. Niekas kitas už jį geriau negali žinoti, kokia išeitis jam yra efektyviausia. Pirmieji žingsniai link išėjimo gali būti prarasto ryšio su savimi ir aplinka atnaujinimas, dėmesio ir kontrolės “paleidimas” iki tol, kol viduje ar aplinkoje susformuos kažkas nauja. Atsipalaidavimas ir pasitikėjimas savo ir gyvenimo galiomis sustatyti daiktus į savo vietas.

Todd ir Bohart savo knygoje aprašo “funkcinį žinojimą”. Tai visą žmogų apimantis procesas, kuriame dalyvauja ne tik protas ir analizė, bet taip pat jausmai ir kūnas. Mes žinome ne tik mintimis, bet turime ir intuiciją, kuri ateina kažkur “iš pilvo”. Intuicija dažnai būna netgi išmintingesnė ir tikslesnė nei proto išvados. Tokiu būdu sprendimas gimsta natūraliai, tarsi iškyla iš vidaus.

Tam labiau nei padėti, reikia nesipriešinti. Atsiverti ir priimti visą vidinę ir išorinę informaciją. Žmogus tuomet gali prieiti prie visų savo resursų, kuriuos gali pasitelkti tvarkydamasis su tuo, ką jam atneša gyvenimas. Taip vyksta ne iki galo aiškus, bet savo jėga ir unikaliais sprendimais kvapą užgniaužiantis kūrybiškas prisitaikymas.

Geriau leistis nuprausiamam nei bandyti sustabdyti lietų

Natūralus susitvarkymo su jausmais būdas yra jų išgyvenimas. Išbuvimas iki galo, tol, kol jausmas natūraliai išblėsta, išreiškimas, atskleidimas šalia esančiam žmogui.
Kaip lengvai mes išgyvename džiaugsmą, pasitenkinimą, kitus malonius jausmus ir kaip sunkiai – skausmą, sielvartą, bejėgiškumą, beprasmybę, beviltiškumą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Norisi tokius jausmus iš savęs išmesti, atstumti, nustoti jausti, pabėgti.
Tačiau vengimas negelbsti. Atvirkščiai – jausmų slopinimas, užblokavimas kuria psichologines ar kūniškas problemas. Pavyzdžiui, iki galo neišreikštas pyktis gali virsti nuoskaudų akmenimis ir nugrimzdęs gilyn į vidų nuodyti santykius. Gėda ir baimė gali skatinti atsiskirti nuo žmonių, noras paslėpti savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą trukdo prašyti pagalbos. Beviltiškumas, vienatvė ir beprasmybė – nuvesti iki depresijos, minčių apie savižudybę.
Užslopinti, išstumti jausmai gali sukelti ir fizines pasekmes, nes mūsų psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję. Užblokuotas vidinis skausmas gali persikelti į kokią nors kūno dalį ir pasireikšti kaip realios ar psichosomatinės ligos simptomas. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – elementarus galvos skausmas. Tikriausiai esate patyrę, kad būnant santykyje, kuriame yra daug įtampos, po kurio laiko pradeda skaudėti galvą? Taip išgyvenama psichologinė įtampa pasireiškia fiziniame lygmenyje.
Išeitis – savo jausmų priėmimas ir išgyvenimas. Kad ir kokie jausmai kiltų, jie yra gyvenimo dalis. Svarbu juos sutikti, tiesiai į juos pažvelgti, leisti jausmams būti, tiek, kiek jie bus. Jei reikia, paprašyti kito žmogaus palaikymo.
Prisimenu etapą savo gyvenime, kai jaučiau, kad trūksta prasmės, o jos, taip greitai, kaip norėjau, neradau. Greta beprasmybės jaučiau tuštumą, nuobodulį, beviltiškumą. Nelaukdavau savaitgalių, nes jie buvo dar tuštesni ir beprasmiškesni. Tie jausmai buvo sunkūs, nemalonūs, ieškojau būdų “užkimšti” viduje atsivėrusią skylę. Kol vieną šeštadienio rytą nuleidau rankas, pasakiau sau, kad šį kartą nebebandysiu taip gelbėtis ir sėdėsiu toje beprasmybėje.
Tą savaitgalį dabar prisimenu kaip vieną svarbesnių įvykių savo gyvenime, nors per jį išoriškai visiškai nieko neįvyko. To ir užteko: beprasmybės jausmas sumažėjo ir, svarbiausia, nustojau jo bijoti ir jį stumti į šalį. Patyrimas tapo man pamoka, kad ir su tokiu nemaloniu jausmu įmanoma išbūti ir kad leidus sau visiškai pasinerti į jausmą, jis tiesiog praeina. Aš įgijau žinojimą, kad tokį jausmą galiu ištverti ir nieko blogo ar baisaus neatsitinka.
Žinoma, yra ir tokių jausmų, kurie nepraeina per vakarą ar savaitgalį, paverkus ar padaužius į pagalvę. Kurie slegia mėnesiais, metais. Tuo atveju palaikymas dar svarbesnis. Tokį jausmą galima išgyventi po dalį, tarsi užlyginant didžiulį kalną.

Gyvenimo nuėjus pusę kelio…

Šiemet, kaip jokiais kitais metais, matydama mokslus baigiančius jaunus žmones, ėmiau mąstyti apie tai, kaip jaučiasi jie: kai jau tampa suaugę, visas gyvenimas jiems dar prieš akis ir apie save: kaip jaučiuosi aš, atsidūrusi gyvenimo pusiaukelėje. Pusiaukelėje patogu pažvelgti atgal ir pirmyn. Dar ne taip baisu, nes maždaug tiek pragyventa, kiek dar liko, jei bus duota statistinė trukmė.
Psichoterapijoje priimta akcentuoti vaikystės patyrimus, tačiau ne mažiau svarbus ir suaugusiojo gyvenimo tarpsnis. Amžiaus vidurys – geras metas įsivertinti, kaip pavyko nugyventi suaugusiojo laiką, kai jau galima pačiam spręsti, rinktis, imtis veiksmų. Ir geras metas užduoti sau klausimą: kaip norėčiau gyventi, kad artėjant pabaigai, būčiau ramus ir patenkintas dėl to, kaip praėjo mano gyvenimas. Kaip, anot A.Alekseičiko, prie metų pridėti daugiau gyvenimo.
Apie vidurio amžiaus krizę yra daug medžiagos – bene išsamiausiai gyvenimo tarpsnius yra aprašę Erik Erikson, Daniel Levinson. E.Erikson teigia, kad brandaus suaugusiojo gyvenimo periodu, apie 40-60 gyvenimo metus, žmogus gali gyventi produktyviai arba nugrimzti į stagnaciją. Produktyvumas reiškia gebėjimą suderinti savo poreikius ir socialinius reikalavimus. Produktyvus žmogus, pagal E.Erikson, sugeba saviraišką ir savo poreikius suderinti su kitų žmonių ir bendruomenės gerove. Jis yra atviras įvairioms nuomonėms, geba būti lyderiu ar mokytoju, į darbą žvelgia ne tik kaip į priemonę gauti pajamų, bet ir kaip į galimybę įprasminti save, vertina ir rūpinasi savo partneriu, vaikais, senstančiais tėvais, bendruomene ir visuomene. Stagnuojantis žmogus būna egocentriškas, įgyvendinantis tik savo norus, pataikaujantis savo silpnybėms.
D.Levinson šį tarpsnį vadina pereinamuoju gyvenimo vidurio laikotarpiu ir sako, kad šiam tarpsniui būdingi staigūs, drastiški pokyčiai, nerimas, savęs ir savo pasirinkimų įvertinimas iš naujo. Žmogus turėtų savyje vystyti priėmimą, atjautą ir meilę, nes kitaip toliau laukia vidiniai ir išoriniai konfliktai. Apie vidurio amžiaus krizę galima rasti tomus sarkazmo, kaip pavyzdžiui:
mid-life-crisis-symptons
Jei pasitelksime geštalto požiūrį ir žvelgsime į gyvenimą kaip vieną didžiulį ciklą, tai gyvenimo pradžioje bandytume suvokti savo norus, troškimus, poreikius, toliau pasaulyje ieškotume būdų kaip juos išpildyti, o gyvenimo viduryje būtume pačioje ciklo viršūnėje, pilname kontakte. Pilnas kontaktas reiškia patį intensyviausią ryšį su aplinka, kai esame kontakte su tuo, kas gali patenkinti poreikį. Metaforiškai kalbant, kontakto metu kažkas kita, kas nėra “aš”, yra suardoma, įvertinama kas tame yra skirtingo ar naujo ir integruojama į “aš”. Jei integruotas dalykas patenkino poreikį, žmoguje įvyksta pokytis. Žmogus tuomet pereina į pusiausvyros būseną, energija krenta ir ciklas natūraliai užsibaigia. Taigi gyvenimo pabaigoje pereitume į vis didesnę ramybės būseną.
Kaip manote, kas gali būti tas didysis viso gyvenimo poreikis? Ar jį įvardinus būtų atsakytas klausimas “kokia gyvenimo prasmė”? Nesiryžtu siūlyti atsakymų, labiau keliu šiuos klausimus pamąstymui. Kiekvienas sau gali atsakyti į šiuos klausimus. Alfred Adler teigia, kad žmogus turi tris didžiuosius gyvenimo uždavinius. Tai bendrystės siekis, darbinė veikla ir meilė. Tikriausiai kiekvienas dar įvardintumėte daugiau savo didžiųjų tikslų ir poreikių, kiekvienas iš jų turėtų savo gyvavimo ciklą.
Man galvojant apie tai, kaip gyvenau iki šiol ir kaip norėčiau gyventi toliau, kad būčiau rami ir patenkinta savo gyvenimu jo pabaigoje, kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Ar gali būti, kad gyvenimas būtų buvęs labiau gyvas, jei būčiau dar drąsiau ėjusi į naujas patirtis, ieškojusi intensyvių išgyvenimų ir labiau stengusis jį pripildyti akimirkomis, kai emocijos yra stiprios? Ar būčiau ištvėrusi tokį intensyvumą? Juk geriau jaučiuosi ramybėje, paprastuose dalykuose. Kita vertus, kaip galiu paversti nuobodžias akimirkas gyvesnėmis? Kol kas ryškėja vienas atsakymas: labiau išgyventi kiekvieną momentą, būti čia ir dabar, jausti kaip gyvenimas teka per mane, o ne pro šalį.

Read More »

Pagalba, gelbėjimas ir “meškos paslauga”

“Ta draugė man skambina kasdien. Nesivaržo paskambinti ir po kelis kartus, prakalba po valandą vis apie tą patį – kokia ji nelaiminga, kaip jai nesiseka, kaip niekas su ja nenori bendrauti. Nors puikiai žino kad turiu šeimą, darbą ir kiekviena valanda reiškia, kad turėsiu kažkokius darbus daryti aukodama man svarbius dalykus,” – pasakoja Sonata.Read More »

Perfekcionizmas tarpsta gėdos dirvoje

Idealas yra lazda, kuri duoda galimybę mušti save ir tyčiotis iš savęs bei aplinkinių, – teigia Fritz Perls. Perfekcionizmas yra nuolatinis idealo siekimas save barant, spaudžiant, kritikuojant, žeminant… “Mušti” save galima daugeliu būdų. Kodėl save taip kankiname? Nes perfekcionizmas padeda išvengti dar skaudesnio patyrimo – gėdos jausmo.

Read More »

Ritualų metas

“Tam ritualai ir yra. Mes atliekame dvasinius ritualus, kad saugiai padėtume savo stipriausius jausmus ar žaizdas. Kad nereikėtų amžinai nešiotis šių jausmų ir kad jie netemptų mūsų žemyn.” Elisabeth Gilbert “Valgyk, melskis, mylėk”.

Šventės yra ritualų metas. Turime išties turtingas lietuviškas Kūčių ir Kalėdų tradicijas. Kai kas pasaulietines tradicijas praturtina religinėmis, kai kas – atmeta ir pasilieka vos vieną kitą dalyką. Šventės dėl ritualų ir tampa šventėmis. Jei nebūtų tradicijų, šventinė diena tikriausiai nesiskirtų nuo eilinės, nes suktumėmės toje pačioje rutinoje ir nepajustume skirtumo.Read More »

Leisk sau jausti, leisk sau gyventi

Ar žinote, nuo ko paprastai prasideda terapija? Ogi nuo mokymosi jausti. Atpažinti savo jausmą, išbūti su tuo jausmu, tol, kol jis gyvas. Ištverti visą jausmo intensyvumą. Nepabėgti nuo jausmų arba nuo kylančios gėdos, kaltės, baimės dėl savo jausmų ar reakcijų.

3347770cb6ad3eebefadd7a41cf25035

Galvoju, kad jaučiu… – kaip dažnai sakiniai apie jausmus prasideda būtent šitaip. Ar “pagaunate” paradoksą? Galima netgi gana adekvačiai kalbėti apie jausmus, tačiau kūno kalba byloja apie ką kita. “Aš ramus” – sako žmogus, kurio vienas vokas trūkčioja, o balsas keliais tonais žemesnis nei įprastai. Arba apskritai jausmai kažkur giliai, niekaip nepasirodo išorėje: žmogus tuo pačiu tonu ir ta pačia veido išraiška kalba apie jausmus nuo sielvarto iki ekstazės.

Tokie būdai išvengti jausmų turi savo priežastį. Tikriausiai nėra emociškai nesužeisto žmogaus. Kažkada, vienaip ar kitaip, gavome patirtį, kad jausti skauda, kad už jausmus galima sulaukti bausmės, kad rodyti jausmus yra blogas tonas, kad tu ir tavo jausmai nėra vertingi, kad nesvarbu ko tu nori. Tikriausiai tai nutiko dar vaikystėje. Mažam vaikui dažnai nepavyksta pakeisti išorės, tad lieka antras kelias – keisti savo būseną.

Vienas iš tokių būdų yra emocinė “nejautra”, kai gebėjimas jausti tiesiog atjungiamas. “Nusiskausmindami” mes atsisakome dalies savęs: savęs pajautimo, savo natūralių emocinių reakcijų, pasitikėjimo savimi. Apvagiame save patys, tačiau ne savo valia, o todėl, kad tai vienintelis pasirinkimas, leidžiantis išgyventi.

Tada dingsta žibėjimas akyse, gyvenimas atrodo be skonio, kažkodėl labai sunku, nyku, pilka, kai kurie dalykai niekaip nepavyksta: nesiklosto santykiai, trūksta valios ar motyvacijos, sunku priimti sprendimus, nėra gyvenimo džiaugsmo, prasmės. Gyvame kūne sumažėja gyvybės. Gal kažkam tai tampa taip įprasta, kad atrodo, jog kitaip ir būti negali?

Praradęs gebėjimą jausti, žmogus praranda kontaktą su savimi ir tuo pačiu pameta vidinį kompasą, kuris vestų pirmyn, padėtų atrasti savo gyvenimo kelią. Ar teko patirti pasirinkimą, kai jausmai prieštaravo protingam sprendimui? Kas nutiko, kai pasirinkote jausmų padiktuotą kelią? Kaip jautėtės, kai pasirinkote pagal proto balsą?

Aš pastebiu, kad mano viduje labai dažnai kalbasi pareiga su vidiniu noru. Kartais netgi kaunasi. Kartais pavyksta atrasti balansą, kartais tenka rinktis vieną: pareigą arba norą. Negaliu sakyti, kad pasirinkusi pareigą visada jaučiuosi nuskriaudusi save. Juk kartais būna svarbu atlikti tai, ką reikia ir atsiranda pasitenkinimas gerai atliktu darbu, pasididžiavimas savimi. Tačiau mano pareigos balsas labai stiprus ir griežtas. Reikalauja ir tada, kai pareigos viršija mano jėgas. Norai lieka neišpildyti, kyla liūdesys, nuovargis, kažkur išgaruoja džiaugsmas…

Norint atgaivinti save, tenka stabtelėti prie klausimų: ką jaučiu, ko noriu? Rimtai įvertinti kiekvieną jausmą, net ir tą, kuris atrodo netinkamas. Tas jausmas irgi kažką nori jums pranešti. O ką daryti, jei jausmus sunku įsivardinti? Laimei, net jei emociniai kelio ženklai yra sunkiai atpažįstami, visada yra mūsų išmintingas kūnas. Kol žmogus gyvas, kūnas reaguoja ir taip pat gali būti kelrodis.

Galima pradėti nuo kūno pojūčių tyrinėjimo, stebėti ir įsisąmoninti, kas nutinka, pagalvojus apie vieną ar kitą dalyką. Kitas žingsnis – mėginti suprasti, koks jausmas galėtų būti susijęs su “gumulu” pilve ar įtampa pečiuose? Dar toliau – pamėginti pabūti su tuo pojūčiu ar jausmu, stebėti kas vyksta. Ir taip pamažu, pamažu… vėl tapti gyvu žmogumi.

Kiekviename iš mūsų gyvena tas vidinis vaikas, kuris buvo nekaltas ir laisvas. Kuris žino, kad gyvenimo dovana yra džiaugsmo dovana, rašo Alexander Lowen savo knygoje “Džiaugsmas” (“Joy”). Mes galime vėl susigrąžinti tą laisvės ir džiaugsmo būseną.

medium_Flower_girl_170004307_72dpi__1_