Apie “nelegalų” nuovargį

Nuovargis mūsų darbą ir tobulėjimą itin vertinančioje visuomenėje yra atstumtasis jausmas. Jis nėra laikomas pakankama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti.
– Prašau, padaryk šitą dar šiandien, tai skubu.
– Tu jau eini? Taigi dar ne vidurnaktis! Vakarėlis tik prasideda!
– Šiandien reikia: 1. … 2. …. 3. ….. N. …..
– Tikra moteris sugeba ir dirbti, ir vaikus auginti, ir mokytis, ir sau laiko atranda.
– Aš privalau …, juk negaliu pavesti, jei pažadėjau.
– Kas, jei ne aš?
– Tikri vyrai gali viską.
– Darbai patys nepasidarys.
Šitą sąrašą tikriausiai turėtumėte kuo pratęsti. Tokios frazės veiksmingai stumia nuovargio pojūtį į šoną, o svajonę apie poilsio valandėlę – tolyn į nežinomą ateitį.
Nuovargis
Nuovargis yra nuvertinamas, nepriimamas. Tai nelaikoma pateisinama priežastimi ko nors nedaryti, atsisakyti, sustoti. Leidžiama negalėti tik turint “rimtą” priežastį: ligą, nėštumą, kūdikį ar ligonį, kurį reikia prižiūrėti. Ir vėlgi – leidžiama ne ilsėtis, o tik eiti daryti kitą dalyką.
Leidimo gali “neišduoti” tiek aplinkiniai, tiek mespatys sau. Pakovoti už savo ribas gali tekti tiek priešinantis aplinkinių spaudimui, tiek susigaudant savo mintyse: kada aš pats save spaudžiu ir gal net to nepastebiu.
Toks darbštumo išaukštinimas ir nuovargio nuvertinimas yra iškreiptas ir nebeatitinka mūsų natūralių aktyvumo-nuovargio-poilsio-atsistatymo ciklų. Nejučia atsiduriame nuolatinio sustiprinto režimo būsenoje.
Labai noriu pakviesti vėl priimti nuovargį kaip svarbų – svarbią priežastį sustoti. Nuovargis mums tarnauja kaip telefono baterijos pyptelėjimas, parodantis, kada mūsų kūno ar emociniai resursai jau yra pasiekę ribą ir laikas save iš naujo “pakrauti”. Jis yra slenkstis, vedantis į saldų poilsio ir atsipalaidavimo pasaulį. Tik leiskime sau ir kitiems.