Tik jau neprašysiu! Ir 20 pasiteisinimų kodėl.

“Mama, noriu tavo dėmesio ir kad apkabintum” – toks vaiko prašymas privertė atsisukti. Kažkoks nenormalus, ne kaip visi: nezyzia, nekrenta ant žemės, nesimuša ar kamuoliu neiškulia lango. Prašo tiesiai ir tiksliai to, ko nori!
Ir pati buvau atsidūrusi situacijoje, kai labai reikėjo palaikymo, tačiau sulaukiau prieštaravimo ir atkalbinėjimo. Dariau, ką puikiai mokėjau: puoliau įsižeisti, pykti, pūstis, svarsčiau kaip nubausti šaltumu ir ignoravimu. Tačiau tikslas man buvo labai svarbus, palaikymo reikėjo kaip oro ir atsisėdau apgalvoti, ką galėčiau šį kartą padaryti kitaip, kad gaučiau taip reikalingą palaikymą. Po kelių nemigos ir apmąstymų valandų radau “genialų!” sprendimą – papasakoti, kaip tai man svarbu, kodėl aš to tikslo taip trokštu ir PAPRAŠYTI palaikymo. Tiesiog Captain Obvious. (Kapitonas Akivaizdumas). Toks, regis, akivaizdus ir elementarus sprendimas atėjo tarsi ypatinga, iki šiol niekada nebandyta, unikali ir geniali naujovė.

Kodėl mes tiesiai neprašome to, ko norime? Kas mus sulaiko?

Pirmiausiai, baimė tapti pažeidžiamu. Prašymas reikalauja drąsos ir yra rizikingas dalykas. Kuo daugiau yra ką prarasti, tuo sunkiau pasiryžti, jei bus atsakyta prašymą išpildyti. Prašant tenka atsiverti, atskleisti savo “trūkumą”, “stygių” ir tai, kad mums reikia kito, kad nesusitvarkome patys. Taip tarsi parodome savo silpnybę ir menkumą. Tačiau tai iliuzinis stygius ar silpnumas. Nei vienas žmogus nėra toks stiprus ar viską gebantis, kad pajėgtų bet ką atlikti vienas. Prašyti natūralu ir svarbu.

Antra, mes nesitikime gauti to, ko mums taip reikia. Mes puikiai mokam argumentuoti patys sau, kodėl prašymas yra nevertas dėmesio, kodėl to negausime, kad prašyti – tai žemintis ir panašiai. Ir vidinis kritikas užciaupia burną dar prieš ją praveriant. Tačiau visa tai yra tik prielaidos. Galbūt prašymas bus išgirstas ir išpildytas, galbūt ne. Viena yra tikra – nepaprašius jis tikrai nebus išgirstas.

Štai minčių, kurios sulaiko nuo prašymo, pavyzdžiai:

  1. Manęs nesupras.
  2. Iš mano prašymo pasijuoks.
  3. Mane neigiamai įvertins.
  4. Mano prašymas per daug asmeniškas ir tai man per jautru.
  5. Kils konfliktas.
  6. Mano prašymas bus atmestas.
  7. Prašymas sudrums santykius.
  8. Aš pasirodysiu savanaudis.
  9. Atrodys, kad aš manipuliuoju.
  10. Galiu įskaudinti kitą.
  11. Nerandu tinkamo momento.
  12. Kitas negalės man duoti ko prašau.
  13. Tai nesutaps su kito planais.
  14. Jei aš paprašysiu ir kitas pasakys “ne”, tai taps pagrindu dažniau sakyti ne ateityje.
  15. Nenoriu patirti nusivylimo.
  16. Man gėda prašyti tokio dalyko.
  17. Aš įpratau nieko iš nieko neprašyti.
  18. Aš to nenusipelniau.
  19. Nenoriu dar kartą išgirsti “ne”.
  20. Prašydamas aš nusižeminsiu.

O gal mums ir patiems ne visai aišku, ko norime? Juk sudėtinga pasakyti, ko norisi, jei patys dar nežinome, ko tiksliai reikia. Arba kyla dvejonės ir prieštara tarp noro ir, pavyzdžiui, sąžinės balso ar įsipareigojimo. Tai sulaiko mus nuo prašymo. Kartais tokioje dvejonių stadijoje galima užsibūti gana ilgai. Tokiu atveju verta pasikalbėti su kuo nors, kas neutraliai išklausytų ir padėtų susivokti, ko iš tiesų norisi.

Galiausiai, gal mus stabdo slapta baimė gauti tai, ko norime? Užgriuvusi laimės ir skolos kitam našta gali atrodyti visai nelengva. Gautas dalykas gali turėti ir savų minusų. Pavyzdžiui, aukštesnės pareigos gali reikšti ne tik didesnį atlyginimą, galią ir garbę, bet ir didesnę atsakomybę, riziką, viešumą. Prie esamos situacijos būname pripratę, susikūrę tam tikrą komfortą ar “mažiausią diskomfortą”. Prašymo išpildymas yra pokytis, tam tikra nežinomybė.

Kad ir kokia būtų priežastis neprašyti, noras nuo to nedings. Galbūt pavyks uždėti tvirtą pavadėlį savo norui, tačiau kiek pavyks jį išlaikyti sutramdytą? F.Perls yra pasakęs, kad “visuomet laimi apatinis šuo” – tai yra troškimas, o ne proto sukurtas apribojimas.

Ir vis dėlto, prašyti verta. Prašant atsiranda kontaktas su kitu žmogumi ir dalindamiesi savo norais, prašydami, mes galime sukurti empatiškus ryšius ir paskatinti kitus duoti. Dar daugiau: savo prašymais mes galime suteikti kitiems galimybę pabūti dosniais ir galiausiai – paskatinti juos pačius prašyti.

2 thoughts on “Tik jau neprašysiu! Ir 20 pasiteisinimų kodėl.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s