Kodėl man patinka nežinojimo momentai

Jei sugebėčiau, sukurčiau ditirambų pilną odę nežinojimo akimirkoms pašlovinti. Toms akimirkoms, kai į konsultaciją atėjęs žmogus sako “nežinau, ką man toliau daryti”. Aš žinau, kad šioje akimirkoje glūdi didžiausio žmogaus kūrybiškumo gimimo potencialas. Ir tuo pačiu žinau, kaip yra sunku išbūti akligatvyje.

Mus visus gyvenimas laikas nuo laiko atveda į situacijas, kai geriausio sprendimo nėra. Nėra gero ir netgi nėra mažiausiai blogo sprendimo. Dažniausiai yra sudėtinga, sunki situacija be jokio aiškumo, kaip iš jos išbristi. Santuoka ties skyrybų riba, netektis, konfliktas, finansiniai sunkumai, pasitikėjimo savimi praradimas, tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimas, darbo praradimas ir taip toliau –  daugybė įvairių gyvenimo labirinto vingių, kurių pabaigoje matosi siena.

816_0

Atsidūrus viename iš tokių vingių gali apimti daug jausmų: bejėgystė, pasimetimas, desperacija, neaiškus vilties ir nevilties mišinys, pyktis, pavydas tiems, kurie šiuo metu aiškume. Būti akligatvyje, panirus į stiprius ir nemalonius jausmus yra sunku, tai gali būti skausmingas, kankinantis išgyvenimas. Norisi ištrūkti, tačiau neaišku nei kur, nei kaip judėti.

Akligatvio siena iš tiesų yra viduje

Geštalto terapija yra paremta prielaida, kad žmogus turi potencialą pats gerai suvokti savo norus, poreikius ir galimybes kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir priimti jam tinkamiausią sprendimą. Judith Todd ir Arthur C. Bohart savo knygoje “Foundations of Clinical and Counseling Psychology” (ketvirtas leidimas) rašo, kad žmogus natūraliai sugeba taip integruoti visą vidinę ir išorinę informaciją, kad ji virsta “žinojimu” ar “jausmu”, ką geriausia daryti. Pasak autorių, jei žmogus sugebės “paleisti savo dėmesį”, jis natūraliai nukryps ten, kur bus geriausia galimybė suderinti poreikius ir esamas galimybes.

Tačiau mes visi turime savų vidinių “įskilimų”. Mes galime turėti itin kietų vertybių ar tikslų, pernelyg kliautis protu ir intelektinėmis pastangomis, nustumti ar nuvertinti savo poreikius, visaip saugotis ir gintis nuo nemalonių jausmų. Tokie apribojimai sustabdo dėmesį ties vieninteliu pasirinkimu ir trukdo pamatyti daugiau galimybių. Todd ir Bohart pateikia pavyzdį iš ankstyvųjų bandymų su gyvūnais. Labai alkani gyvūnai, pamatę maistą, nebesugebėdavo pamatyti aplink vedančių atvirų kelių prie maisto ir pasirinkdavo patį akivaizdžiausią, bet neįmanomą kelią: mėgindavo pralaužti kliūtį, kad prieitų prie maisto.

Išeitis – susigrąžinti ryšį su savimi

Žmonės, kurie yra praradę ryšį su savimi, kenčia. Terapijoje jie siekia, kad terapeutas už juos padarytų tai, ko jie natūraliai nebegali atlikti patys, rašo Gary Yontef straipsnyje “Gestalt Therapy: An Introduction”. Kai žmogus sako “aš nežinau”, jis tuo pačiu sako “tu juk tikriausiai žinai, padėk man”. O jei to garsiai ir nepasako, galima pajusti ore tvyrantį lūkestį, norą, kad kažkas ateitų ir išgelbėtų. Tačiau tai būtų atsakomybės už savo gyvenimą perdavimas kitam žmogui.

Iš tiesų išvesti save iš akligatvio gali tik pats žmogus. Niekas kitas už jį geriau negali žinoti, kokia išeitis jam yra efektyviausia. Pirmieji žingsniai link išėjimo gali būti prarasto ryšio su savimi ir aplinka atnaujinimas, dėmesio ir kontrolės “paleidimas” iki tol, kol viduje ar aplinkoje susformuos kažkas nauja. Atsipalaidavimas ir pasitikėjimas savo ir gyvenimo galiomis sustatyti daiktus į savo vietas.

Todd ir Bohart savo knygoje aprašo “funkcinį žinojimą”. Tai visą žmogų apimantis procesas, kuriame dalyvauja ne tik protas ir analizė, bet taip pat jausmai ir kūnas. Mes žinome ne tik mintimis, bet turime ir intuiciją, kuri ateina kažkur “iš pilvo”. Intuicija dažnai būna netgi išmintingesnė ir tikslesnė nei proto išvados. Tokiu būdu sprendimas gimsta natūraliai, tarsi iškyla iš vidaus.

Tam labiau nei padėti, reikia nesipriešinti. Atsiverti ir priimti visą vidinę ir išorinę informaciją. Žmogus tuomet gali prieiti prie visų savo resursų, kuriuos gali pasitelkti tvarkydamasis su tuo, ką jam atneša gyvenimas. Taip vyksta ne iki galo aiškus, bet savo jėga ir unikaliais sprendimais kvapą užgniaužiantis kūrybiškas prisitaikymas.

Advertisements

Geriau leistis nuprausiamam nei bandyti sustabdyti lietų

Natūralus susitvarkymo su jausmais būdas yra jų išgyvenimas. Išbuvimas iki galo, tol, kol jausmas natūraliai išblėsta, išreiškimas, atskleidimas šalia esančiam žmogui.
Kaip lengvai mes išgyvename džiaugsmą, pasitenkinimą, kitus malonius jausmus ir kaip sunkiai – skausmą, sielvartą, bejėgiškumą, beprasmybę, beviltiškumą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Norisi tokius jausmus iš savęs išmesti, atstumti, nustoti jausti, pabėgti.
Tačiau vengimas negelbsti. Atvirkščiai – jausmų slopinimas, užblokavimas kuria psichologines ar kūniškas problemas. Pavyzdžiui, iki galo neišreikštas pyktis gali virsti nuoskaudų akmenimis ir nugrimzdęs gilyn į vidų nuodyti santykius. Gėda ir baimė gali skatinti atsiskirti nuo žmonių, noras paslėpti savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą trukdo prašyti pagalbos. Beviltiškumas, vienatvė ir beprasmybė – nuvesti iki depresijos, minčių apie savižudybę.
Užslopinti, išstumti jausmai gali sukelti ir fizines pasekmes, nes mūsų psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję. Užblokuotas vidinis skausmas gali persikelti į kokią nors kūno dalį ir pasireikšti kaip realios ar psichosomatinės ligos simptomas. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – elementarus galvos skausmas. Tikriausiai esate patyrę, kad būnant santykyje, kuriame yra daug įtampos, po kurio laiko pradeda skaudėti galvą? Taip išgyvenama psichologinė įtampa pasireiškia fiziniame lygmenyje.
Išeitis – savo jausmų priėmimas ir išgyvenimas. Kad ir kokie jausmai kiltų, jie yra gyvenimo dalis. Svarbu juos sutikti, tiesiai į juos pažvelgti, leisti jausmams būti, tiek, kiek jie bus. Jei reikia, paprašyti kito žmogaus palaikymo.
Prisimenu etapą savo gyvenime, kai jaučiau, kad trūksta prasmės, o jos, taip greitai, kaip norėjau, neradau. Greta beprasmybės jaučiau tuštumą, nuobodulį, beviltiškumą. Nelaukdavau savaitgalių, nes jie buvo dar tuštesni ir beprasmiškesni. Tie jausmai buvo sunkūs, nemalonūs, ieškojau būdų “užkimšti” viduje atsivėrusią skylę. Kol vieną šeštadienio rytą nuleidau rankas, pasakiau sau, kad šį kartą nebebandysiu taip gelbėtis ir sėdėsiu toje beprasmybėje.
Tą savaitgalį dabar prisimenu kaip vieną svarbesnių įvykių savo gyvenime, nors per jį išoriškai visiškai nieko neįvyko. To ir užteko: beprasmybės jausmas sumažėjo ir, svarbiausia, nustojau jo bijoti ir jį stumti į šalį. Patyrimas tapo man pamoka, kad ir su tokiu nemaloniu jausmu įmanoma išbūti ir kad leidus sau visiškai pasinerti į jausmą, jis tiesiog praeina. Aš įgijau žinojimą, kad tokį jausmą galiu ištverti ir nieko blogo ar baisaus neatsitinka.
Žinoma, yra ir tokių jausmų, kurie nepraeina per vakarą ar savaitgalį, paverkus ar padaužius į pagalvę. Kurie slegia mėnesiais, metais. Tuo atveju palaikymas dar svarbesnis. Tokį jausmą galima išgyventi po dalį, tarsi užlyginant didžiulį kalną.

Pagalba, gelbėjimas ir “meškos paslauga”

“Ta draugė man skambina kasdien. Nesivaržo paskambinti ir po kelis kartus, prakalba po valandą vis apie tą patį – kokia ji nelaiminga, kaip jai nesiseka, kaip niekas su ja nenori bendrauti. Nors puikiai žino kad turiu šeimą, darbą ir kiekviena valanda reiškia, kad turėsiu kažkokius darbus daryti aukodama man svarbius dalykus,” – pasakoja Sonata.Read More »

Plonytės raudonos nematomos linijos

Kaip dažnai norėdami pasakyti “ne”, garsiai ištariate “taip”? Ar galite paaukoti savo norus ar poreikius, kad būtų išpildyti kito žmogaus norai ir poreikiai? Ar taikotės prie žmogaus, kuris yra labai reiklus, kontroliuojantis, netgi išnaudojantis ar smurtaujauntis arba atvirkščiai – “uždusinantis” savo rūpesčiu ir meile? Ar būnate su žmogumi, kuris pasiima iš jūsų daugiau dėmesio ir rūpesčio, nei jūs galite duoti neatimdamas iš savęs? Dėmesio, jei teigiamai atsakėte į šiuos klausimus, jūsų ribos yra pažeidžiamos!Read More »

Atsisveikinimai visam laikui

Kai apima sielvartas, viena diena tęsiasi lyg trys rudenys…

Le Thanh Tong, Vietnamo imperatorius (1442-1497)

Mus, kaip žmones, vienija tai, kad mes visi esame mirtingi. Kol esame gyvi, tenka kitus palydėti už ribos, iš už kurios niekas negrįžta ir niekas tikrai nežino, kas laukia. Viduje kažkur giliai glūdi ir savo mirtingumo nuojauta. Kito žmogaus mirties, pavojaus gyvybei, didelio skausmo akivaizdoje mirties neišvengiamybė paprastai taip išryškėja, kad užstoja visa kita. Gyvenimo viršūnėse apie mirtį žmogiškai pamirštame, gal net atrodo, kad apskritai nemirštame.Read More »

Ar aš normalus?

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Šiandien vedžiau užsiėmimą apie tai, koks yra stresas ir ką jis mums padaro. Gerokai įpusėjus, viena iš dalyvaujančių damų netikėtai manęs paklausė “Daktare (!!!), o… jei aš, kai susinervinu, sakau sau “Genute, ramiai, ramiai, patylėk” ir nieko nesakau tam, kuris mane sunervino, čia gerai ar blogai?”. Aš, kaip įprasta, sugrąžinau: “o jums pačiai taip gerai ar blogai?”. “Bet gi jūs psichologė, jūs pasakykit!”. Po neilgo psichologo pristatymo, kuriame, beje, yra ir patarimų nedalijimo dalis, seka ilga tyla ir nustebęs žvilgsnis… “Tai ko tada pas jus eiti?”.Read More »

Tu – geras žmogus ir tai blogai

Kiekvienam žmogui reikalingas ryšys su kitu, net jei kai kurie linkę išdidžiai tai neigti. Mes tiesiog negalėtume egzistuoti vieni be kitų. Aš patvirtina save tik kito akivaizdoje, – teigia Martin Buber. Anot šio filosofo, visas gyvenimas yra susitikimai. Mes ieškome susitikimo su kitais ir kontaktas įvyksta, kai žmogus išlaiko savo ribas tiek, kad vis dar jaustų save, tačiau padaro jas pakankamai pralaidžias, kad pajaustų kitą ir taptų atviras tarpusavio sąveikai.Read More »

Kur tu? Čia ir dabar? Ar tada ir ten?

Pietavome su drauge. Aš jai pasakojau apie tai, kad pradėjau rašyti šį blogą ir su užsidegimu vardinau temas, kurias dar ketinu aprašyti. Tik… pastebėjau, kad draugė “išėjo” – nors fiziškai ji ir toliau sėdėjo prieš mane, bet mačiau, kad jos žvilgsnis nukreiptas tarsi į niekur, ji beveik nejuda ir buvo akivaizdu, kad manęs negirdi. “Ar tau įdomu, ką pasakoju?” – pasiteiravau ir nutilau laukdama atsakymo. Read More »