Plonytės raudonos nematomos linijos

Kaip dažnai norėdami pasakyti “ne”, garsiai ištariate “taip”? Ar galite paaukoti savo norus ar poreikius, kad būtų išpildyti kito žmogaus norai ir poreikiai? Ar taikotės prie žmogaus, kuris yra labai reiklus, kontroliuojantis, netgi išnaudojantis ar smurtaujauntis arba atvirkščiai – “uždusinantis” savo rūpesčiu ir meile? Ar būnate su žmogumi, kuris pasiima iš jūsų daugiau dėmesio ir rūpesčio, nei jūs galite duoti neatimdamas iš savęs? Dėmesio, jei teigiamai atsakėte į šiuos klausimus, jūsų ribos yra pažeidžiamos!Read More »

Advertisements

Pasilaikyti galiu už medžio, savęs ar… psichoterapeuto

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Ko klientai ateina pas psichoterapeutą?

Sako, kad nori sprendimo įvairiose situacijose, nori pokyčio jiems svarbiuose santykiuose, nori keistis ir tobulėti, kartais juos „atveja“ giminaičiai dėl kokių nors jų netobulumų. Būna, ateina tam, kad gautų palaikymo.

Kas tas palaikymas ir su kuo jis vartojamas? Kaip pats galiu jo gauti, kai man jo reikia?Read More »

Atsisveikinimai visam laikui

Kai apima sielvartas, viena diena tęsiasi lyg trys rudenys…

Le Thanh Tong, Vietnamo imperatorius (1442-1497)

Mus, kaip žmones, vienija tai, kad mes visi esame mirtingi. Kol esame gyvi, tenka kitus palydėti už ribos, iš už kurios niekas negrįžta ir niekas tikrai nežino, kas laukia. Viduje kažkur giliai glūdi ir savo mirtingumo nuojauta. Kito žmogaus mirties, pavojaus gyvybei, didelio skausmo akivaizdoje mirties neišvengiamybė paprastai taip išryškėja, kad užstoja visa kita. Gyvenimo viršūnėse apie mirtį žmogiškai pamirštame, gal net atrodo, kad apskritai nemirštame.Read More »

Ar aš normalus?

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Šiandien vedžiau užsiėmimą apie tai, koks yra stresas ir ką jis mums padaro. Gerokai įpusėjus, viena iš dalyvaujančių damų netikėtai manęs paklausė “Daktare (!!!), o… jei aš, kai susinervinu, sakau sau “Genute, ramiai, ramiai, patylėk” ir nieko nesakau tam, kuris mane sunervino, čia gerai ar blogai?”. Aš, kaip įprasta, sugrąžinau: “o jums pačiai taip gerai ar blogai?”. “Bet gi jūs psichologė, jūs pasakykit!”. Po neilgo psichologo pristatymo, kuriame, beje, yra ir patarimų nedalijimo dalis, seka ilga tyla ir nustebęs žvilgsnis… “Tai ko tada pas jus eiti?”.Read More »

Tu – geras žmogus ir tai blogai

Kiekvienam žmogui reikalingas ryšys su kitu, net jei kai kurie linkę išdidžiai tai neigti. Mes tiesiog negalėtume egzistuoti vieni be kitų. Aš patvirtina save tik kito akivaizdoje, – teigia Martin Buber. Anot šio filosofo, visas gyvenimas yra susitikimai. Mes ieškome susitikimo su kitais ir kontaktas įvyksta, kai žmogus išlaiko savo ribas tiek, kad vis dar jaustų save, tačiau padaro jas pakankamai pralaidžias, kad pajaustų kitą ir taptų atviras tarpusavio sąveikai.Read More »

Depresija geštalto terapijoje – ne diagnozė

Apie geštalto terapijos taikymą depresijai gydyti informacijos ar tyrimų nėra itin daug, ypač palyginus su kognityvine elgesio terapija (CBT), ar tarpasmenine psichoterapija (IPT). Galbūt taip yra todėl, kad geštalto terapijoje vengiama klijuoti etiketes, o diagnozės priskyrimas laikomas vienu iš būdų uždėti žmogui etiketę. Etiketės trukdo matyti žmogų kaip unikalų, kaip visumą. Etiketės trukdo kontaktui “aš-tu” ir kreipia į kontaktą “aš-tai” (pagal Martin Buber).Read More »

Kaip S.Freud atšiaurumas pakurstė Geštalto raidą

Kalbėti apie Geštalto terapiją ir nieko nepasakoti apie jos kūrėją būtų tas pats, kas kalbėti apie “Apple” ir nutylėti apie Steve Jobs. Jaučiu pareigą šiame bloge pristatyti Geštalto terapijos “tėvą” Frederick S. Perls, vokiečių kilmės amerikietį psichoterapeutą (1893-1970). Jis pats nemėgo ilgosios savo vardo versijos ir prisistatinėjo trumpai: Fritz. Taip jis siekė atspindėti savo požiūrį į santykį, kaip nuoširdų, lygiavertį, autentišką kontaktą tarp dviejų žmonių. Kad portretas būtų pilnas, dar būtina pridėti sarkastišką saviironiją ir nuolatinį maištingumą. Pats F.Perls vadino save “polimorfiniu pervertu” ir skaitytojams dažnai prisistatydavo žmonos Lauros žodžiais, kuri jį vadino “pranašo ir valkatos hibridu”.Read More »

Kur tu? Čia ir dabar? Ar tada ir ten?

Pietavome su drauge. Aš jai pasakojau apie tai, kad pradėjau rašyti šį blogą ir su užsidegimu vardinau temas, kurias dar ketinu aprašyti. Tik… pastebėjau, kad draugė “išėjo” – nors fiziškai ji ir toliau sėdėjo prieš mane, bet mačiau, kad jos žvilgsnis nukreiptas tarsi į niekur, ji beveik nejuda ir buvo akivaizdu, kad manęs negirdi. “Ar tau įdomu, ką pasakoju?” – pasiteiravau ir nutilau laukdama atsakymo. Read More »