Geriau leistis nuprausiamam nei bandyti sustabdyti lietų

Natūralus susitvarkymo su jausmais būdas yra jų išgyvenimas. Išbuvimas iki galo, tol, kol jausmas natūraliai išblėsta, išreiškimas, atskleidimas šalia esančiam žmogui.
Kaip lengvai mes išgyvename džiaugsmą, pasitenkinimą, kitus malonius jausmus ir kaip sunkiai – skausmą, sielvartą, bejėgiškumą, beprasmybę, beviltiškumą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Norisi tokius jausmus iš savęs išmesti, atstumti, nustoti jausti, pabėgti.
Tačiau vengimas negelbsti. Atvirkščiai – jausmų slopinimas, užblokavimas kuria psichologines ar kūniškas problemas. Pavyzdžiui, iki galo neišreikštas pyktis gali virsti nuoskaudų akmenimis ir nugrimzdęs gilyn į vidų nuodyti santykius. Gėda ir baimė gali skatinti atsiskirti nuo žmonių, noras paslėpti savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą trukdo prašyti pagalbos. Beviltiškumas, vienatvė ir beprasmybė – nuvesti iki depresijos, minčių apie savižudybę.
Užslopinti, išstumti jausmai gali sukelti ir fizines pasekmes, nes mūsų psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję. Užblokuotas vidinis skausmas gali persikelti į kokią nors kūno dalį ir pasireikšti kaip realios ar psichosomatinės ligos simptomas. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – elementarus galvos skausmas. Tikriausiai esate patyrę, kad būnant santykyje, kuriame yra daug įtampos, po kurio laiko pradeda skaudėti galvą? Taip išgyvenama psichologinė įtampa pasireiškia fiziniame lygmenyje.
Išeitis – savo jausmų priėmimas ir išgyvenimas. Kad ir kokie jausmai kiltų, jie yra gyvenimo dalis. Svarbu juos sutikti, tiesiai į juos pažvelgti, leisti jausmams būti, tiek, kiek jie bus. Jei reikia, paprašyti kito žmogaus palaikymo.
Prisimenu etapą savo gyvenime, kai jaučiau, kad trūksta prasmės, o jos, taip greitai, kaip norėjau, neradau. Greta beprasmybės jaučiau tuštumą, nuobodulį, beviltiškumą. Nelaukdavau savaitgalių, nes jie buvo dar tuštesni ir beprasmiškesni. Tie jausmai buvo sunkūs, nemalonūs, ieškojau būdų “užkimšti” viduje atsivėrusią skylę. Kol vieną šeštadienio rytą nuleidau rankas, pasakiau sau, kad šį kartą nebebandysiu taip gelbėtis ir sėdėsiu toje beprasmybėje.
Tą savaitgalį dabar prisimenu kaip vieną svarbesnių įvykių savo gyvenime, nors per jį išoriškai visiškai nieko neįvyko. To ir užteko: beprasmybės jausmas sumažėjo ir, svarbiausia, nustojau jo bijoti ir jį stumti į šalį. Patyrimas tapo man pamoka, kad ir su tokiu nemaloniu jausmu įmanoma išbūti ir kad leidus sau visiškai pasinerti į jausmą, jis tiesiog praeina. Aš įgijau žinojimą, kad tokį jausmą galiu ištverti ir nieko blogo ar baisaus neatsitinka.
Žinoma, yra ir tokių jausmų, kurie nepraeina per vakarą ar savaitgalį, paverkus ar padaužius į pagalvę. Kurie slegia mėnesiais, metais. Tuo atveju palaikymas dar svarbesnis. Tokį jausmą galima išgyventi po dalį, tarsi užlyginant didžiulį kalną.
Advertisements