5 intymumo dimensijos – ar visos jos yra jūsų poroje?

Intymumas ir seksas dažnai vartojami kaip sinonimai. Tačiau fizinis intymumas yra tik vienas iš intymumo aspektų. Dažniausiai minimos dar 4 intymumo rūšys: emocinis, intelektualinis, patirčių ir dvasinis. Jei intymumas poroje egzistuoja visose šiose srityse, abu partneriai veikiausiai jaus, kad jų ryšys yra stiprus ir visaapimantis.

Intymumas – tai gebėjimas atsiverti kitam, leisis kito paveikiamam ir būti nuoširdžiu, dalintis tikru savimi su kitu žmogumi. Taip patiriamas artumas ir stiprėja ryšys, kiekvienas jaučiasi saugus ir laisvas būti toks, koks jis yra tą akimirką. Šiame tekste kalbėsime apie tas kitas keturias intymumo rūšis: kas tai yra ir kaip tokį intymumą kurti.

Emocinis intymumas

Tai tiesus, atviras, nuoširdus dalinimasis visokiais savo jausmais, norais, poreikiais, svajonėmis, lūkesčiais ar nusivylimais, atskleisti tai, ko nepasakojame bet kam, parodyti savo silpnybes. Kita vertus, tai ir gebėjimas pamatyti, išgirsti, suprasti kito žmogaus jausmus. Emocinis intymumas galimas tada, kai abu partneriai jaučiasi saugūs ir priimami, kai žino, kad atsivėrę nebus vertinami, žeminami, atstumti. Emocinis intymumas anaiptol nereiškia, kad visuomet sakysite vienas kitam tik malonius dalykus. Emocinį intymumą puoselėjantys partneriai dalinasi ir tais dalykais, kurie gali kitam būti nemalonūs ar skaudūs, eina į konfliktus, kai jie iškyla.

Emocinį intymumą galima kurti kalbantis atvirai kalbantis apie savo išgyvenimus ir jausmus. Pavyzdžiui, galite pasikalbėti, kaip matote judviejų santykius, kokią įsivaizduojate judviejų ateitį, kaip norėtumėte, kad jūsų santykiai keistųsi. Svarbu ne tik pačiam atvirai dalintis savo mintimis ir jausmais, bet ir domėtis, kaip jaučiasi ir ką galvoja kitas. Su smalsumu ir noru sužinoti klausinėkite partnerio, ką jis/ji apie tai galvoja.

Intelektualinis intymumas

Tai gebėjimas dalintis savo įsitikinimais, požiūriais, nuomonėmis nesijaudinant, kad išsiskiriančios nuomonės sukels tarpusavio konfliktą. Saugiai ir ramiai galima diskutuoti tada, kai abu vadovaujasi principu, jog požiūriai ar nuomonės gali skirtis, tačiau nei vienas nedaro spaudimo žūtbūt įtikinti kitą savo nuomonės teisingumu. Visos nuomonės yra išklausomos ir priimamos kaip svarbios. Diskutuojant svarbu stengtis susilaikyti nuo pykčio ar gynybiškumo.

Be to, intelektas yra seksualus! Galima aptikti netgi tokį terminą „sapioseksualumas“ – tai žmonės, kuriuos emociškai ir fiziškai traukia intelektualūs partneriai. Intelektas ir erudicija tokius žmones sužavi labiau nei išvaizda ar asmenybė. Politiniai debatai, akademinės diskusijos ar konceptualūs pokalbiai apie meną juos ne tik įtraukia, bet ir veikia kaip afrodiziakas. Prieš seksą jiems norisi dar truputį padiskutuoti. Noriu pabrėžti, kad sapioseksualumas nėra seksualinės orientacijos kategorija, nes pasirinkimas nėra apie „ką rinktis“, bet apie „kaip rinktis“.

Intelektualinį intymumą galima skatinti pradedant diskusijas apie dalykus, dėl kurių jūsų ir partnerio nuomonės skiriasi, nors nesutarimas nėra būtina sąlyga. Atvira, argumentuota, tiesi diskusija gali stiprinti pasitikėjimą tiek savimi, tiek partneriu, kad jūsų nuomonę jis išklausys ir priims.

Patirčių intymumas

Turbūt visi esame pajutę, kaip sustiprina ryšį bendros patirtys. Bendri išgyvenimai, komandinis darbas, adrenalinas, nuotykiai, vėliau – prisiminimai ir tik dviems suprantami juokeliai veikia ryšį kaip superklijai. Tyrimai rodo, kad jei pora išgyvena situaciją, kurioje patiria tam tikrą pavojų (ir gauna į kraują adrenalino pliūpsnį), jie ima jausti susižavėjimą ir kitus romantiškus jausmus vienas kitam.

Mūsų prisiminimai yra susieti su mūsų pojūčiais. Pojūčiai, pavyzdžiui, kvapas ar skonis gali greitai iššaukti netgi senus prisiminimus ir atvirkščiai – prisiminimai automatiškai sukelia sensorines reakcijas. Jei prisiminimas yra malonus, apie jį pakalbėjus ar pažvelgus į nuotraukas, apima tie patys geri jausmai.

Ar dar reikia sakyti, ką daryti? Visai nebūtinai tai turi būti kelionė į Didįjį Kanjoną. Suplanuokite pasimatymą, išvyką į įdomią vietą, kurioje nei vienas dar nesate buvę, žygį gamtoje, kartu pagaminkite naują sudėtingesnį patiekalą, užsibrėžkite sportinius tikslus ir kartu jų siekite. Kažkas iš šių dalykų ateityje galbūt netgi taps malonia jūsų tradicija.

Dvasinis intymumas

Tai gali būti bendra religinė praktika ir puiku, jei abu partneriai išpažįsta bei praktikuoja tą pačią religiją. Įvairūs religiniai ritualai ir tradicijos egzistuoja tam, kad kurtų ir stiprintų šeimų ir bendruomeninius ryšius.

Bet pora nebūtinai turi būti religinga arba religinės pažiūros gali išsiskirti, vienas gali būti tikintis, kitas – visai ne. Tuomet galima dalintis savo asmenine dvasine samprata ir tikėjimu, mintimis apie gyvenimo prasmę, gyvybės ciklą gamtoje. Galima planuoti ir daryti bendrus prasmingus darbus: remti, aukoti ar dalintis, praktikuoti tvarumą, ekologiškumą, bendruomeniškumą, savanorystę.

Mini-praktika

O dabar, jei norisi, galite mintyse arba ant popieriaus nusibraižyti savo intymumo žemėlapį, pažymėdami jame visas 5 dimensijas skalėje nuo 0 iki 5. Galite tai padaryti tik sau, o galite – kartu su partneriu, kaip tai nubraižė tariama pora, Inga ir Tomas. Galbūt ši apžvalga jums atneš minčių, ką norisi ir galima padaryti, kad pasijustumėte dar artimesni ir jūsų ryšys dar labiau sutvirtėtų.

„Gal aš tiesiog per daug tikiuosi?“

Terapijoje laikas nuo laiko vis išgirstu tą patį pasvarstymą, kai kalbame apie santykius: „gal aš per daug tikiuosi? Jei neturėčiau lūkesčių, tikriausiai mūsų santykiai atrodytų daug geresni“. Ir ši idėja yra tikrai labai gerai „parduota“. Tačiau šis teiginys yra pernelyg apibendrintas ir šiandien noriu į jį pažvelgti atidžiau. Pirma, čia dažnai būna sumaišyti lūkesčiai ir poreikiai. Antra, o ką reiškia „per daug“ ir ar tikrai visada mažiau tikėtis yra geriau?

Tarkime, kad Diana (tai išgalvota istorija, sukurta apibendrinant dažniausias realias situacijas) gyvena su partneriu, kuris vengia atviro ir pagarbaus santykių aiškinimosi, kartais elgiasi nepagarbiai, daug žada, bet mažai išpildo. Ji pasvarsto, kad šis santykis ne visai toks, kokio ji norėtų, tačiau viliasi, kad jis pasikeis. Kai mes kalbame apie jos nusivylimą, ji sako: „gal aš tiesiog per daug tikiuosi? Juk kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili“.

Lūkesčiai vs poreikiai

Taigi, kas yra lūkesčiai ir kuo jie skiriasi nuo poreikių? Poreikiai yra natūralūs, žmogiški signalai, kad mums kažko trūksta. A.Maslow išsamiai aprašė poreikius ir netgi juos sudėjo į hierarchinę struktūrą. Mes turime fiziologinius, saugumo, ryšio, pagarbos ir saviraiškos poreikius. Dalis poreikių svyruoja alkio-sotumo švytuoklėje: pavyzdžiui, alkis, troškulys, miegas, seksas; kiti gi gali būti pastovesni: būti savimi, būti vertinamam, svarbiam, priklausyti. Kai atpažįstame ir mokame tenkinti savo poreikius, esame sveiki, emociškai jaučiamės gerai, esame laimingi.

Lūkesčiai tuo tarpu yra mūsų norai, kad pasaulis būtų geresnis, nei yra arba tiksliai toks, kaip mes įsivaizduojame. Kalbėdami apie lūkesčius dažnai sakome „turėtų“: jis turėtų prisiminti mūsų svarbias datas, ji turėtų labiau rūpintis savo išvaizda, jie turėtų mus pakviesti ta proga, jis/ji turėtų mane suprasti be žodžių, jei iš tikrųjų myli. Be to, lūkesčiai gali būti realistiški ar nerealistiški, aukšti arba žemi. Lūkestis, kad partneris ar partnerė mums padės tvarkant namus yra realistiškas (ne visais atvejais, bet apie tai – kiek toliau). O lūkestis, kad be žodžių supras, jog reikia pagalbos ir tiksliai tokios, kokios noriu – ne visai.

Jei mūsų lūkesčiai neišsipildo, mes, suprantama, nusiviliame, tačiau jei poreikis būna patenkintas, mūsų tai iš esmės nepažeidžia. Pavyzdžiui, mes tikimės, kad grįžus po ilgos dienos partneris bus paruošęs skanią vakarienę, tačiau randame pusgaminius iš parduotuvės, kuriuos tenka pasišildyti patiems. Tikriausiai liktume nelabai patenkinti, bet visgi pavalgę.

Tačiau jei poreikiai nepatenkinami ilgą laiką, mūsų sveikata ir gerovė ima nykti. Poreikiai santykyje yra tie svarbūs jums dalykai, kurių trūkumas jums reikštų, kad santykis yra blogas ar apskritai reikėtų jį nutraukti. Kiekvienas čia tikriausiai sudarytume savo unikalų sąrašą ir tai normalu.

Maži vs dideli (lūkesčiai)

Taigi, antras svarbus klausimas: o kas yra per daug? Šiaurės Karolinos universiteto profesorius, klinikinis psichologas, žymus porų terapeutas ir porų santykių tyrėjas Donaldas Baucomas atliko tyrimą apie porų santykių ir lūkesčių sąsajas ir priėjo išvadą, kad žmonės gauna tiek, kiek tikisi. Kitaip tariant, žemus lūkesčius savo partneriams turintys žmonės sukuria prastus santykius, turintys aukštus lūkesčius – gerus.

Čia galim grįžti prie minties, kad vienam žmogui lūkestis, jog jis padės buityje, yra visiškai normalus ir realistiškas, kitam – tai gali būti taip stipriai per aukštas lūkestis, kad jis tampa beveik nerealiu. „O ko iš jo tikėtis?“ – sakome apie žmogų, kuris sugeba negirdėti prašymų ir sėkmingai juos ignoruoja.

Aukštus standartus turintys žmonės neleidžia dalykams „praslysti“ ir pasiekia, kad su jais būtų elgiamasi gerai. Jei žmogus tikisi, kad jis bus mylimas, gerbiamas, vertinamas ir su juo bus gerai elgiamasi, kad jo partneris bus ištikimas ir tas ribas išlaiko – greičiausiai tokiame santykyje jis ir bus.

Žemus standartus turintys žmonės taikstosi su netinkamu, o kartais ir visai netoleruotinu partnerio elgesiu. Žinoma, jie nėra patenkinti santykiais, jaučiasi nelaimingi, nusivylę, pikti, išnaudojami ir – bejėgiai pakeisti partnerį. Juk sakoma: negalima pakeisti kito žmogaus, tik save. Iš to kyla logiškas sprendimas: kad gal reikia sumažinti savo lūkesčius? Kurie – paradoksalu, bet ir taip per maži!

Taigi, jei kyla mintis, kad reikėtų susimažinti lūkesčius, verta savęs paklausti: ar aš ketinu atsisakyti savo lūkesčių, ar poreikių? Ar tikrai mano lūkesčiai yra per aukšti? Svarbu, kad mažindami lūkesčius, nesusimažintume patys savęs.