Kodėl man patinka nežinojimo momentai

Jei sugebėčiau, sukurčiau ditirambų pilną odę nežinojimo akimirkoms pašlovinti. Toms akimirkoms, kai į konsultaciją atėjęs žmogus sako “nežinau, ką man toliau daryti”. Aš žinau, kad šioje akimirkoje glūdi didžiausio žmogaus kūrybiškumo gimimo potencialas. Ir tuo pačiu žinau, kaip yra sunku išbūti akligatvyje.

Mus visus gyvenimas laikas nuo laiko atveda į situacijas, kai geriausio sprendimo nėra. Nėra gero ir netgi nėra mažiausiai blogo sprendimo. Dažniausiai yra sudėtinga, sunki situacija be jokio aiškumo, kaip iš jos išbristi. Santuoka ties skyrybų riba, netektis, konfliktas, finansiniai sunkumai, pasitikėjimo savimi praradimas, tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimas, darbo praradimas ir taip toliau –  daugybė įvairių gyvenimo labirinto vingių, kurių pabaigoje matosi siena.

816_0

Atsidūrus viename iš tokių vingių gali apimti daug jausmų: bejėgystė, pasimetimas, desperacija, neaiškus vilties ir nevilties mišinys, pyktis, pavydas tiems, kurie šiuo metu aiškume. Būti akligatvyje, panirus į stiprius ir nemalonius jausmus yra sunku, tai gali būti skausmingas, kankinantis išgyvenimas. Norisi ištrūkti, tačiau neaišku nei kur, nei kaip judėti.

Akligatvio siena iš tiesų yra viduje

Geštalto terapija yra paremta prielaida, kad žmogus turi potencialą pats gerai suvokti savo norus, poreikius ir galimybes kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir priimti jam tinkamiausią sprendimą. Judith Todd ir Arthur C. Bohart savo knygoje “Foundations of Clinical and Counseling Psychology” (ketvirtas leidimas) rašo, kad žmogus natūraliai sugeba taip integruoti visą vidinę ir išorinę informaciją, kad ji virsta “žinojimu” ar “jausmu”, ką geriausia daryti. Pasak autorių, jei žmogus sugebės “paleisti savo dėmesį”, jis natūraliai nukryps ten, kur bus geriausia galimybė suderinti poreikius ir esamas galimybes.

Tačiau mes visi turime savų vidinių “įskilimų”. Mes galime turėti itin kietų vertybių ar tikslų, pernelyg kliautis protu ir intelektinėmis pastangomis, nustumti ar nuvertinti savo poreikius, visaip saugotis ir gintis nuo nemalonių jausmų. Tokie apribojimai sustabdo dėmesį ties vieninteliu pasirinkimu ir trukdo pamatyti daugiau galimybių. Todd ir Bohart pateikia pavyzdį iš ankstyvųjų bandymų su gyvūnais. Labai alkani gyvūnai, pamatę maistą, nebesugebėdavo pamatyti aplink vedančių atvirų kelių prie maisto ir pasirinkdavo patį akivaizdžiausią, bet neįmanomą kelią: mėgindavo pralaužti kliūtį, kad prieitų prie maisto.

Išeitis – susigrąžinti ryšį su savimi

Žmonės, kurie yra praradę ryšį su savimi, kenčia. Terapijoje jie siekia, kad terapeutas už juos padarytų tai, ko jie natūraliai nebegali atlikti patys, rašo Gary Yontef straipsnyje “Gestalt Therapy: An Introduction”. Kai žmogus sako “aš nežinau”, jis tuo pačiu sako “tu juk tikriausiai žinai, padėk man”. O jei to garsiai ir nepasako, galima pajusti ore tvyrantį lūkestį, norą, kad kažkas ateitų ir išgelbėtų. Tačiau tai būtų atsakomybės už savo gyvenimą perdavimas kitam žmogui.

Iš tiesų išvesti save iš akligatvio gali tik pats žmogus. Niekas kitas už jį geriau negali žinoti, kokia išeitis jam yra efektyviausia. Pirmieji žingsniai link išėjimo gali būti prarasto ryšio su savimi ir aplinka atnaujinimas, dėmesio ir kontrolės “paleidimas” iki tol, kol viduje ar aplinkoje susformuos kažkas nauja. Atsipalaidavimas ir pasitikėjimas savo ir gyvenimo galiomis sustatyti daiktus į savo vietas.

Todd ir Bohart savo knygoje aprašo “funkcinį žinojimą”. Tai visą žmogų apimantis procesas, kuriame dalyvauja ne tik protas ir analizė, bet taip pat jausmai ir kūnas. Mes žinome ne tik mintimis, bet turime ir intuiciją, kuri ateina kažkur “iš pilvo”. Intuicija dažnai būna netgi išmintingesnė ir tikslesnė nei proto išvados. Tokiu būdu sprendimas gimsta natūraliai, tarsi iškyla iš vidaus.

Tam labiau nei padėti, reikia nesipriešinti. Atsiverti ir priimti visą vidinę ir išorinę informaciją. Žmogus tuomet gali prieiti prie visų savo resursų, kuriuos gali pasitelkti tvarkydamasis su tuo, ką jam atneša gyvenimas. Taip vyksta ne iki galo aiškus, bet savo jėga ir unikaliais sprendimais kvapą užgniaužiantis kūrybiškas prisitaikymas.

Leisk sau jausti, leisk sau gyventi

Ar žinote, nuo ko paprastai prasideda terapija? Ogi nuo mokymosi jausti. Atpažinti savo jausmą, išbūti su tuo jausmu, tol, kol jis gyvas. Ištverti visą jausmo intensyvumą. Nepabėgti nuo jausmų arba nuo kylančios gėdos, kaltės, baimės dėl savo jausmų ar reakcijų.

3347770cb6ad3eebefadd7a41cf25035

Galvoju, kad jaučiu… – kaip dažnai sakiniai apie jausmus prasideda būtent šitaip. Ar “pagaunate” paradoksą? Galima netgi gana adekvačiai kalbėti apie jausmus, tačiau kūno kalba byloja apie ką kita. “Aš ramus” – sako žmogus, kurio vienas vokas trūkčioja, o balsas keliais tonais žemesnis nei įprastai. Arba apskritai jausmai kažkur giliai, niekaip nepasirodo išorėje: žmogus tuo pačiu tonu ir ta pačia veido išraiška kalba apie jausmus nuo sielvarto iki ekstazės.

Tokie būdai išvengti jausmų turi savo priežastį. Tikriausiai nėra emociškai nesužeisto žmogaus. Kažkada, vienaip ar kitaip, gavome patirtį, kad jausti skauda, kad už jausmus galima sulaukti bausmės, kad rodyti jausmus yra blogas tonas, kad tu ir tavo jausmai nėra vertingi, kad nesvarbu ko tu nori. Tikriausiai tai nutiko dar vaikystėje. Mažam vaikui dažnai nepavyksta pakeisti išorės, tad lieka antras kelias – keisti savo būseną.

Vienas iš tokių būdų yra emocinė “nejautra”, kai gebėjimas jausti tiesiog atjungiamas. “Nusiskausmindami” mes atsisakome dalies savęs: savęs pajautimo, savo natūralių emocinių reakcijų, pasitikėjimo savimi. Apvagiame save patys, tačiau ne savo valia, o todėl, kad tai vienintelis pasirinkimas, leidžiantis išgyventi.

Tada dingsta žibėjimas akyse, gyvenimas atrodo be skonio, kažkodėl labai sunku, nyku, pilka, kai kurie dalykai niekaip nepavyksta: nesiklosto santykiai, trūksta valios ar motyvacijos, sunku priimti sprendimus, nėra gyvenimo džiaugsmo, prasmės. Gyvame kūne sumažėja gyvybės. Gal kažkam tai tampa taip įprasta, kad atrodo, jog kitaip ir būti negali?

Praradęs gebėjimą jausti, žmogus praranda kontaktą su savimi ir tuo pačiu pameta vidinį kompasą, kuris vestų pirmyn, padėtų atrasti savo gyvenimo kelią. Ar teko patirti pasirinkimą, kai jausmai prieštaravo protingam sprendimui? Kas nutiko, kai pasirinkote jausmų padiktuotą kelią? Kaip jautėtės, kai pasirinkote pagal proto balsą?

Aš pastebiu, kad mano viduje labai dažnai kalbasi pareiga su vidiniu noru. Kartais netgi kaunasi. Kartais pavyksta atrasti balansą, kartais tenka rinktis vieną: pareigą arba norą. Negaliu sakyti, kad pasirinkusi pareigą visada jaučiuosi nuskriaudusi save. Juk kartais būna svarbu atlikti tai, ką reikia ir atsiranda pasitenkinimas gerai atliktu darbu, pasididžiavimas savimi. Tačiau mano pareigos balsas labai stiprus ir griežtas. Reikalauja ir tada, kai pareigos viršija mano jėgas. Norai lieka neišpildyti, kyla liūdesys, nuovargis, kažkur išgaruoja džiaugsmas…

Norint atgaivinti save, tenka stabtelėti prie klausimų: ką jaučiu, ko noriu? Rimtai įvertinti kiekvieną jausmą, net ir tą, kuris atrodo netinkamas. Tas jausmas irgi kažką nori jums pranešti. O ką daryti, jei jausmus sunku įsivardinti? Laimei, net jei emociniai kelio ženklai yra sunkiai atpažįstami, visada yra mūsų išmintingas kūnas. Kol žmogus gyvas, kūnas reaguoja ir taip pat gali būti kelrodis.

Galima pradėti nuo kūno pojūčių tyrinėjimo, stebėti ir įsisąmoninti, kas nutinka, pagalvojus apie vieną ar kitą dalyką. Kitas žingsnis – mėginti suprasti, koks jausmas galėtų būti susijęs su “gumulu” pilve ar įtampa pečiuose? Dar toliau – pamėginti pabūti su tuo pojūčiu ar jausmu, stebėti kas vyksta. Ir taip pamažu, pamažu… vėl tapti gyvu žmogumi.

Kiekviename iš mūsų gyvena tas vidinis vaikas, kuris buvo nekaltas ir laisvas. Kuris žino, kad gyvenimo dovana yra džiaugsmo dovana, rašo Alexander Lowen savo knygoje “Džiaugsmas” (“Joy”). Mes galime vėl susigrąžinti tą laisvės ir džiaugsmo būseną.

medium_Flower_girl_170004307_72dpi__1_

Pasilaikyti galiu už medžio, savęs ar… psichoterapeuto

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Ko klientai ateina pas psichoterapeutą?

Sako, kad nori sprendimo įvairiose situacijose, nori pokyčio jiems svarbiuose santykiuose, nori keistis ir tobulėti, kartais juos „atveja“ giminaičiai dėl kokių nors jų netobulumų. Būna, ateina tam, kad gautų palaikymo.

Kas tas palaikymas ir su kuo jis vartojamas? Kaip pats galiu jo gauti, kai man jo reikia?Read More »

Depresija geštalto terapijoje – ne diagnozė

Apie geštalto terapijos taikymą depresijai gydyti informacijos ar tyrimų nėra itin daug, ypač palyginus su kognityvine elgesio terapija (CBT), ar tarpasmenine psichoterapija (IPT). Galbūt taip yra todėl, kad geštalto terapijoje vengiama klijuoti etiketes, o diagnozės priskyrimas laikomas vienu iš būdų uždėti žmogui etiketę. Etiketės trukdo matyti žmogų kaip unikalų, kaip visumą. Etiketės trukdo kontaktui “aš-tu” ir kreipia į kontaktą “aš-tai” (pagal Martin Buber).Read More »