Gyvenimo nuėjus pusę kelio…

Šiemet, kaip jokiais kitais metais, matydama mokslus baigiančius jaunus žmones, ėmiau mąstyti apie tai, kaip jaučiasi jie: kai jau tampa suaugę, visas gyvenimas jiems dar prieš akis ir apie save: kaip jaučiuosi aš, atsidūrusi gyvenimo pusiaukelėje. Pusiaukelėje patogu pažvelgti atgal ir pirmyn. Dar ne taip baisu, nes maždaug tiek pragyventa, kiek dar liko, jei bus duota statistinė trukmė.
Psichoterapijoje priimta akcentuoti vaikystės patyrimus, tačiau ne mažiau svarbus ir suaugusiojo gyvenimo tarpsnis. Amžiaus vidurys – geras metas įsivertinti, kaip pavyko nugyventi suaugusiojo laiką, kai jau galima pačiam spręsti, rinktis, imtis veiksmų. Ir geras metas užduoti sau klausimą: kaip norėčiau gyventi, kad artėjant pabaigai, būčiau ramus ir patenkintas dėl to, kaip praėjo mano gyvenimas. Kaip, anot A.Alekseičiko, prie metų pridėti daugiau gyvenimo.
Apie vidurio amžiaus krizę yra daug medžiagos – bene išsamiausiai gyvenimo tarpsnius yra aprašę Erik Erikson, Daniel Levinson. E.Erikson teigia, kad brandaus suaugusiojo gyvenimo periodu, apie 40-60 gyvenimo metus, žmogus gali gyventi produktyviai arba nugrimzti į stagnaciją. Produktyvumas reiškia gebėjimą suderinti savo poreikius ir socialinius reikalavimus. Produktyvus žmogus, pagal E.Erikson, sugeba saviraišką ir savo poreikius suderinti su kitų žmonių ir bendruomenės gerove. Jis yra atviras įvairioms nuomonėms, geba būti lyderiu ar mokytoju, į darbą žvelgia ne tik kaip į priemonę gauti pajamų, bet ir kaip į galimybę įprasminti save, vertina ir rūpinasi savo partneriu, vaikais, senstančiais tėvais, bendruomene ir visuomene. Stagnuojantis žmogus būna egocentriškas, įgyvendinantis tik savo norus, pataikaujantis savo silpnybėms.
D.Levinson šį tarpsnį vadina pereinamuoju gyvenimo vidurio laikotarpiu ir sako, kad šiam tarpsniui būdingi staigūs, drastiški pokyčiai, nerimas, savęs ir savo pasirinkimų įvertinimas iš naujo. Žmogus turėtų savyje vystyti priėmimą, atjautą ir meilę, nes kitaip toliau laukia vidiniai ir išoriniai konfliktai. Apie vidurio amžiaus krizę galima rasti tomus sarkazmo, kaip pavyzdžiui:
mid-life-crisis-symptons
Jei pasitelksime geštalto požiūrį ir žvelgsime į gyvenimą kaip vieną didžiulį ciklą, tai gyvenimo pradžioje bandytume suvokti savo norus, troškimus, poreikius, toliau pasaulyje ieškotume būdų kaip juos išpildyti, o gyvenimo viduryje būtume pačioje ciklo viršūnėje, pilname kontakte. Pilnas kontaktas reiškia patį intensyviausią ryšį su aplinka, kai esame kontakte su tuo, kas gali patenkinti poreikį. Metaforiškai kalbant, kontakto metu kažkas kita, kas nėra “aš”, yra suardoma, įvertinama kas tame yra skirtingo ar naujo ir integruojama į “aš”. Jei integruotas dalykas patenkino poreikį, žmoguje įvyksta pokytis. Žmogus tuomet pereina į pusiausvyros būseną, energija krenta ir ciklas natūraliai užsibaigia. Taigi gyvenimo pabaigoje pereitume į vis didesnę ramybės būseną.
Kaip manote, kas gali būti tas didysis viso gyvenimo poreikis? Ar jį įvardinus būtų atsakytas klausimas “kokia gyvenimo prasmė”? Nesiryžtu siūlyti atsakymų, labiau keliu šiuos klausimus pamąstymui. Kiekvienas sau gali atsakyti į šiuos klausimus. Alfred Adler teigia, kad žmogus turi tris didžiuosius gyvenimo uždavinius. Tai bendrystės siekis, darbinė veikla ir meilė. Tikriausiai kiekvienas dar įvardintumėte daugiau savo didžiųjų tikslų ir poreikių, kiekvienas iš jų turėtų savo gyvavimo ciklą.
Man galvojant apie tai, kaip gyvenau iki šiol ir kaip norėčiau gyventi toliau, kad būčiau rami ir patenkinta savo gyvenimu jo pabaigoje, kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Ar gali būti, kad gyvenimas būtų buvęs labiau gyvas, jei būčiau dar drąsiau ėjusi į naujas patirtis, ieškojusi intensyvių išgyvenimų ir labiau stengusis jį pripildyti akimirkomis, kai emocijos yra stiprios? Ar būčiau ištvėrusi tokį intensyvumą? Juk geriau jaučiuosi ramybėje, paprastuose dalykuose. Kita vertus, kaip galiu paversti nuobodžias akimirkas gyvesnėmis? Kol kas ryškėja vienas atsakymas: labiau išgyventi kiekvieną momentą, būti čia ir dabar, jausti kaip gyvenimas teka per mane, o ne pro šalį.

Read More »

Advertisements

Leisk sau jausti, leisk sau gyventi

Ar žinote, nuo ko paprastai prasideda terapija? Ogi nuo mokymosi jausti. Atpažinti savo jausmą, išbūti su tuo jausmu, tol, kol jis gyvas. Ištverti visą jausmo intensyvumą. Nepabėgti nuo jausmų arba nuo kylančios gėdos, kaltės, baimės dėl savo jausmų ar reakcijų.

3347770cb6ad3eebefadd7a41cf25035

Galvoju, kad jaučiu… – kaip dažnai sakiniai apie jausmus prasideda būtent šitaip. Ar “pagaunate” paradoksą? Galima netgi gana adekvačiai kalbėti apie jausmus, tačiau kūno kalba byloja apie ką kita. “Aš ramus” – sako žmogus, kurio vienas vokas trūkčioja, o balsas keliais tonais žemesnis nei įprastai. Arba apskritai jausmai kažkur giliai, niekaip nepasirodo išorėje: žmogus tuo pačiu tonu ir ta pačia veido išraiška kalba apie jausmus nuo sielvarto iki ekstazės.

Tokie būdai išvengti jausmų turi savo priežastį. Tikriausiai nėra emociškai nesužeisto žmogaus. Kažkada, vienaip ar kitaip, gavome patirtį, kad jausti skauda, kad už jausmus galima sulaukti bausmės, kad rodyti jausmus yra blogas tonas, kad tu ir tavo jausmai nėra vertingi, kad nesvarbu ko tu nori. Tikriausiai tai nutiko dar vaikystėje. Mažam vaikui dažnai nepavyksta pakeisti išorės, tad lieka antras kelias – keisti savo būseną.

Vienas iš tokių būdų yra emocinė “nejautra”, kai gebėjimas jausti tiesiog atjungiamas. “Nusiskausmindami” mes atsisakome dalies savęs: savęs pajautimo, savo natūralių emocinių reakcijų, pasitikėjimo savimi. Apvagiame save patys, tačiau ne savo valia, o todėl, kad tai vienintelis pasirinkimas, leidžiantis išgyventi.

Tada dingsta žibėjimas akyse, gyvenimas atrodo be skonio, kažkodėl labai sunku, nyku, pilka, kai kurie dalykai niekaip nepavyksta: nesiklosto santykiai, trūksta valios ar motyvacijos, sunku priimti sprendimus, nėra gyvenimo džiaugsmo, prasmės. Gyvame kūne sumažėja gyvybės. Gal kažkam tai tampa taip įprasta, kad atrodo, jog kitaip ir būti negali?

Praradęs gebėjimą jausti, žmogus praranda kontaktą su savimi ir tuo pačiu pameta vidinį kompasą, kuris vestų pirmyn, padėtų atrasti savo gyvenimo kelią. Ar teko patirti pasirinkimą, kai jausmai prieštaravo protingam sprendimui? Kas nutiko, kai pasirinkote jausmų padiktuotą kelią? Kaip jautėtės, kai pasirinkote pagal proto balsą?

Aš pastebiu, kad mano viduje labai dažnai kalbasi pareiga su vidiniu noru. Kartais netgi kaunasi. Kartais pavyksta atrasti balansą, kartais tenka rinktis vieną: pareigą arba norą. Negaliu sakyti, kad pasirinkusi pareigą visada jaučiuosi nuskriaudusi save. Juk kartais būna svarbu atlikti tai, ką reikia ir atsiranda pasitenkinimas gerai atliktu darbu, pasididžiavimas savimi. Tačiau mano pareigos balsas labai stiprus ir griežtas. Reikalauja ir tada, kai pareigos viršija mano jėgas. Norai lieka neišpildyti, kyla liūdesys, nuovargis, kažkur išgaruoja džiaugsmas…

Norint atgaivinti save, tenka stabtelėti prie klausimų: ką jaučiu, ko noriu? Rimtai įvertinti kiekvieną jausmą, net ir tą, kuris atrodo netinkamas. Tas jausmas irgi kažką nori jums pranešti. O ką daryti, jei jausmus sunku įsivardinti? Laimei, net jei emociniai kelio ženklai yra sunkiai atpažįstami, visada yra mūsų išmintingas kūnas. Kol žmogus gyvas, kūnas reaguoja ir taip pat gali būti kelrodis.

Galima pradėti nuo kūno pojūčių tyrinėjimo, stebėti ir įsisąmoninti, kas nutinka, pagalvojus apie vieną ar kitą dalyką. Kitas žingsnis – mėginti suprasti, koks jausmas galėtų būti susijęs su “gumulu” pilve ar įtampa pečiuose? Dar toliau – pamėginti pabūti su tuo pojūčiu ar jausmu, stebėti kas vyksta. Ir taip pamažu, pamažu… vėl tapti gyvu žmogumi.

Kiekviename iš mūsų gyvena tas vidinis vaikas, kuris buvo nekaltas ir laisvas. Kuris žino, kad gyvenimo dovana yra džiaugsmo dovana, rašo Alexander Lowen savo knygoje “Džiaugsmas” (“Joy”). Mes galime vėl susigrąžinti tą laisvės ir džiaugsmo būseną.

medium_Flower_girl_170004307_72dpi__1_