Leisk sau jausti, leisk sau gyventi

Ar žinote, nuo ko paprastai prasideda terapija? Ogi nuo mokymosi jausti. Atpažinti savo jausmą, išbūti su tuo jausmu, tol, kol jis gyvas. Ištverti visą jausmo intensyvumą. Nepabėgti nuo jausmų arba nuo kylančios gėdos, kaltės, baimės dėl savo jausmų ar reakcijų.

3347770cb6ad3eebefadd7a41cf25035

Galvoju, kad jaučiu… – kaip dažnai sakiniai apie jausmus prasideda būtent šitaip. Ar “pagaunate” paradoksą? Galima netgi gana adekvačiai kalbėti apie jausmus, tačiau kūno kalba byloja apie ką kita. “Aš ramus” – sako žmogus, kurio vienas vokas trūkčioja, o balsas keliais tonais žemesnis nei įprastai. Arba apskritai jausmai kažkur giliai, niekaip nepasirodo išorėje: žmogus tuo pačiu tonu ir ta pačia veido išraiška kalba apie jausmus nuo sielvarto iki ekstazės.

Tokie būdai išvengti jausmų turi savo priežastį. Tikriausiai nėra emociškai nesužeisto žmogaus. Kažkada, vienaip ar kitaip, gavome patirtį, kad jausti skauda, kad už jausmus galima sulaukti bausmės, kad rodyti jausmus yra blogas tonas, kad tu ir tavo jausmai nėra vertingi, kad nesvarbu ko tu nori. Tikriausiai tai nutiko dar vaikystėje. Mažam vaikui dažnai nepavyksta pakeisti išorės, tad lieka antras kelias – keisti savo būseną.

Vienas iš tokių būdų yra emocinė “nejautra”, kai gebėjimas jausti tiesiog atjungiamas. “Nusiskausmindami” mes atsisakome dalies savęs: savęs pajautimo, savo natūralių emocinių reakcijų, pasitikėjimo savimi. Apvagiame save patys, tačiau ne savo valia, o todėl, kad tai vienintelis pasirinkimas, leidžiantis išgyventi.

Tada dingsta žibėjimas akyse, gyvenimas atrodo be skonio, kažkodėl labai sunku, nyku, pilka, kai kurie dalykai niekaip nepavyksta: nesiklosto santykiai, trūksta valios ar motyvacijos, sunku priimti sprendimus, nėra gyvenimo džiaugsmo, prasmės. Gyvame kūne sumažėja gyvybės. Gal kažkam tai tampa taip įprasta, kad atrodo, jog kitaip ir būti negali?

Praradęs gebėjimą jausti, žmogus praranda kontaktą su savimi ir tuo pačiu pameta vidinį kompasą, kuris vestų pirmyn, padėtų atrasti savo gyvenimo kelią. Ar teko patirti pasirinkimą, kai jausmai prieštaravo protingam sprendimui? Kas nutiko, kai pasirinkote jausmų padiktuotą kelią? Kaip jautėtės, kai pasirinkote pagal proto balsą?

Aš pastebiu, kad mano viduje labai dažnai kalbasi pareiga su vidiniu noru. Kartais netgi kaunasi. Kartais pavyksta atrasti balansą, kartais tenka rinktis vieną: pareigą arba norą. Negaliu sakyti, kad pasirinkusi pareigą visada jaučiuosi nuskriaudusi save. Juk kartais būna svarbu atlikti tai, ką reikia ir atsiranda pasitenkinimas gerai atliktu darbu, pasididžiavimas savimi. Tačiau mano pareigos balsas labai stiprus ir griežtas. Reikalauja ir tada, kai pareigos viršija mano jėgas. Norai lieka neišpildyti, kyla liūdesys, nuovargis, kažkur išgaruoja džiaugsmas…

Norint atgaivinti save, tenka stabtelėti prie klausimų: ką jaučiu, ko noriu? Rimtai įvertinti kiekvieną jausmą, net ir tą, kuris atrodo netinkamas. Tas jausmas irgi kažką nori jums pranešti. O ką daryti, jei jausmus sunku įsivardinti? Laimei, net jei emociniai kelio ženklai yra sunkiai atpažįstami, visada yra mūsų išmintingas kūnas. Kol žmogus gyvas, kūnas reaguoja ir taip pat gali būti kelrodis.

Galima pradėti nuo kūno pojūčių tyrinėjimo, stebėti ir įsisąmoninti, kas nutinka, pagalvojus apie vieną ar kitą dalyką. Kitas žingsnis – mėginti suprasti, koks jausmas galėtų būti susijęs su “gumulu” pilve ar įtampa pečiuose? Dar toliau – pamėginti pabūti su tuo pojūčiu ar jausmu, stebėti kas vyksta. Ir taip pamažu, pamažu… vėl tapti gyvu žmogumi.

Kiekviename iš mūsų gyvena tas vidinis vaikas, kuris buvo nekaltas ir laisvas. Kuris žino, kad gyvenimo dovana yra džiaugsmo dovana, rašo Alexander Lowen savo knygoje “Džiaugsmas” (“Joy”). Mes galime vėl susigrąžinti tą laisvės ir džiaugsmo būseną.

medium_Flower_girl_170004307_72dpi__1_

Plonytės raudonos nematomos linijos

Kaip dažnai norėdami pasakyti “ne”, garsiai ištariate “taip”? Ar galite paaukoti savo norus ar poreikius, kad būtų išpildyti kito žmogaus norai ir poreikiai? Ar taikotės prie žmogaus, kuris yra labai reiklus, kontroliuojantis, netgi išnaudojantis ar smurtaujauntis arba atvirkščiai – “uždusinantis” savo rūpesčiu ir meile? Ar būnate su žmogumi, kuris pasiima iš jūsų daugiau dėmesio ir rūpesčio, nei jūs galite duoti neatimdamas iš savęs? Dėmesio, jei teigiamai atsakėte į šiuos klausimus, jūsų ribos yra pažeidžiamos!Read More »

Pasilaikyti galiu už medžio, savęs ar… psichoterapeuto

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Ko klientai ateina pas psichoterapeutą?

Sako, kad nori sprendimo įvairiose situacijose, nori pokyčio jiems svarbiuose santykiuose, nori keistis ir tobulėti, kartais juos „atveja“ giminaičiai dėl kokių nors jų netobulumų. Būna, ateina tam, kad gautų palaikymo.

Kas tas palaikymas ir su kuo jis vartojamas? Kaip pats galiu jo gauti, kai man jo reikia?Read More »

Atsisveikinimai visam laikui

Kai apima sielvartas, viena diena tęsiasi lyg trys rudenys…

Le Thanh Tong, Vietnamo imperatorius (1442-1497)

Mus, kaip žmones, vienija tai, kad mes visi esame mirtingi. Kol esame gyvi, tenka kitus palydėti už ribos, iš už kurios niekas negrįžta ir niekas tikrai nežino, kas laukia. Viduje kažkur giliai glūdi ir savo mirtingumo nuojauta. Kito žmogaus mirties, pavojaus gyvybei, didelio skausmo akivaizdoje mirties neišvengiamybė paprastai taip išryškėja, kad užstoja visa kita. Gyvenimo viršūnėse apie mirtį žmogiškai pamirštame, gal net atrodo, kad apskritai nemirštame.Read More »

Ar aš normalus?

Šio straipsnio autorė – klinikinė psichologė Vaiva Juškevičiūtė

Šiandien vedžiau užsiėmimą apie tai, koks yra stresas ir ką jis mums padaro. Gerokai įpusėjus, viena iš dalyvaujančių damų netikėtai manęs paklausė “Daktare (!!!), o… jei aš, kai susinervinu, sakau sau “Genute, ramiai, ramiai, patylėk” ir nieko nesakau tam, kuris mane sunervino, čia gerai ar blogai?”. Aš, kaip įprasta, sugrąžinau: “o jums pačiai taip gerai ar blogai?”. “Bet gi jūs psichologė, jūs pasakykit!”. Po neilgo psichologo pristatymo, kuriame, beje, yra ir patarimų nedalijimo dalis, seka ilga tyla ir nustebęs žvilgsnis… “Tai ko tada pas jus eiti?”.Read More »

Tu – geras žmogus ir tai blogai

Kiekvienam žmogui reikalingas ryšys su kitu, net jei kai kurie linkę išdidžiai tai neigti. Mes tiesiog negalėtume egzistuoti vieni be kitų. Aš patvirtina save tik kito akivaizdoje, – teigia Martin Buber. Anot šio filosofo, visas gyvenimas yra susitikimai. Mes ieškome susitikimo su kitais ir kontaktas įvyksta, kai žmogus išlaiko savo ribas tiek, kad vis dar jaustų save, tačiau padaro jas pakankamai pralaidžias, kad pajaustų kitą ir taptų atviras tarpusavio sąveikai.Read More »

Depresija geštalto terapijoje – ne diagnozė

Apie geštalto terapijos taikymą depresijai gydyti informacijos ar tyrimų nėra itin daug, ypač palyginus su kognityvine elgesio terapija (CBT), ar tarpasmenine psichoterapija (IPT). Galbūt taip yra todėl, kad geštalto terapijoje vengiama klijuoti etiketes, o diagnozės priskyrimas laikomas vienu iš būdų uždėti žmogui etiketę. Etiketės trukdo matyti žmogų kaip unikalų, kaip visumą. Etiketės trukdo kontaktui “aš-tu” ir kreipia į kontaktą “aš-tai” (pagal Martin Buber).Read More »

Kaip S.Freud atšiaurumas pakurstė Geštalto raidą

Kalbėti apie Geštalto terapiją ir nieko nepasakoti apie jos kūrėją būtų tas pats, kas kalbėti apie “Apple” ir nutylėti apie Steve Jobs. Jaučiu pareigą šiame bloge pristatyti Geštalto terapijos “tėvą” Frederick S. Perls, vokiečių kilmės amerikietį psichoterapeutą (1893-1970). Jis pats nemėgo ilgosios savo vardo versijos ir prisistatinėjo trumpai: Fritz. Taip jis siekė atspindėti savo požiūrį į santykį, kaip nuoširdų, lygiavertį, autentišką kontaktą tarp dviejų žmonių. Kad portretas būtų pilnas, dar būtina pridėti sarkastišką saviironiją ir nuolatinį maištingumą. Pats F.Perls vadino save “polimorfiniu pervertu” ir skaitytojams dažnai prisistatydavo žmonos Lauros žodžiais, kuri jį vadino “pranašo ir valkatos hibridu”.Read More »