Pagalba, gelbėjimas ir “meškos paslauga”

“Ta draugė man skambina kasdien. Nesivaržo paskambinti ir po kelis kartus, prakalba po valandą vis apie tą patį – kokia ji nelaiminga, kaip jai nesiseka, kaip niekas su ja nenori bendrauti. Nors puikiai žino kad turiu šeimą, darbą ir kiekviena valanda reiškia, kad turėsiu kažkokius darbus daryti aukodama man svarbius dalykus,” – pasakoja Sonata.

Sonata neįstengia pasakyti draugei, kad ji negali tiek daug laiko kalbėtis. Iš tiesų jai nesikeičiantys draugės skundai jau stovi gale gerklės. Per paskutinį “paplepėjimą” nutiko nedidelis nesusipratimas, dėl kurio draugė įsižeidė. “Aš jaučiuosi kalta ir suprantu, kad turėčiau atsiprašyti. Tačiau to nedarau. Galiu viską vėl sudėti į senas vietas, bet suvokiu, kad jei ji nustos pykti, aš vėl turėsiu kalbėti su ja valandomis”.

Sonatai išsprūsta abejonė: “Gal aš kartais jai darau meškos paslaugą? Jos charakteris toks, kad ji susipyko jau beveik su visais draugais, tikriausiai tik aš ją vis dar išklausau. Dažnai skundžasi, kokia ji vieniša. Jei ir aš jai neskirčiau tiek dėmesio, gal ji pagaliau pradėtų mąstyti ir darytų ką nors, kad jos gyvenimas pasikeistų”. Čia galėtume kalbėti apie Sonatos asmenines ribas ir tai, kaip ji leidžia, kad kiti žmonės gerokai jas peržengtų. Tačiau tai būtų tik paviršius, šį kartą noriu kalbėti apie esmę – apie gelbėjimą ir pagalbą.

Kuo skiriasi gelbėjimas ir pagalba?

Sonatos situacija atspindi priklausomus santykius, kuriuose visuomet yra du: kankintojas ir nuskriaustasis. Žmogus virsta auka, kai kitas nuolat pažeidžia jo ribas ir ribų peržengimas yra buvimo santykyje sąlyga. Pavydžiui, auka visuomet turi nusileisti, negali rodyti visų savo jausmų, nes kankintojas nutrauks santykius. Kankintoju gali būti ne tik koks nors blogasis smurtautojas. Auka gali kankintoju laikyti aplinkybes, savo paties trūkumus ar negebėjimą pasiekti tikslų.

Nuoskaudos, nusivylimai, neišreikšti jausmai kaupasi ir kažkuriuo metu “visiškai bejėgė” auka susiranda trečią, kuriam pagaliau gali išlieti savo širdį. Gelbėtojas pradeda teikti pagalbą aukai, auka ją ima, tačiau nepanaudoja. O aukos skundai tokie pat nesibaigiantys, kaip ir jos kančios. Palaikymo ir užuojautos taip pat reikia be pabaigos. Ir dabar jau gelbėtojo ribas auka pažeidinėja nesustodama.

Gelbėtojas pasižymi ypatingu bruožu – jis tiesiog negali ramiai gyventi, žinodamas apie svetimą skausmą. Kaip tikriausiai suprantate, toks gelbėjimas aukai realiai nepadeda. Atvirkščiai – gelbėtojas palaiko auką aukos būsenoje ir niekaip neskatina keisti situacijos.

Jūs gelbėjate, jei:

• negalite pasakyti “ne”;
• negalite apsiginti nuo svetimų reikalavimų;
• nejaučiate savo nuovargio signalų;
• pamirštate savo prioritetus;
• toliau gelbėjate, net jei visiškai išsekote ar susirgote;
• patys imate jaustis auka to žmogaus, kuriam stengiatės padėti.

Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas

Taigi, gelbėtojas ilgainiui pats tampa nesibaigiančių aukos prašymų ar reikalavimų auka. Dažnai būtent gelbėtojai atsiduria terapeuto kabintete. Jie skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, išsekimu, yra susierzinę ir pyksta ant aukos, tačiau jaučiasi bejėgiai. Bejėgiai išsakyti savo pyktį tiesiai. Pagal agresijos vengimą auka ir gelbėtojas labai panašūs. Visas jų pyktis yra nukreiptas į išorinį priešą – “kankintoją”. Taip jie gali išstumti agresiją iš savo santykio, nes agresija jiems abiems yra uždraustas ir pavojingas jausmas.

Kam gelbėtojui reikalingas gelbėjimas? Jis mato auką kaip silpną, bejėgę, vienišą, pažemintą, kuriai labai reikia pagalbos ir kurios labai gaila. Gelbėtojas tuomet jaučiasi stiprus, reikalingas, reikšmingas, pasitikintis savimi. Tačiau jis nekreipia dėmesio į kainą, kurią tenka sumokėti, kad toks pasijustų: į savo pyktį, nuovargį, bejėgiškumą. Aukos jausmai sužadina jo paties kadaise patirtą bejėgiškumą, pažeminimą, vienišumą. Kažkada jis buvo atsidūręs traumuojančioje situacijoje, tačiau pats negalėjo apsiginti arba už pastangas gintis buvo nubaustas, atstumtas ar pažemintas. Žaizda liko. Todėl savo “nuskriaustąją” pusę gelbėtojas projektuoja į auką, o pyktį – į kankintoją, o šie jausmai liko atmintyje kaip grėsmingi santykiui.

Gelbėtojo spąstai

Spąstai yra tame, kad svetimo ir savo priešo nugalėjimas nėra vienas ir tas pats dalykas. Net įveikęs svetimą tironą gelbėtojas netampa laimingesnis. Susitikimo su tikruoju savo skriaudiku gelbėtojas išvengia. Įveikęs vieną kankintoją, gelbėtojas susiranda naują auką, kuriame galėtų toliau realizuoti savo nenumaldomą troškimą gelbėti. Kaip auka nesugeba pasipriešinti kankintojui, taip ir gelbėtojas negali nustoti gelbėti. Gelbėtojo energiją palaiko nerimas, kad jo poreikiai meilei ir pripažinimui gali likti nepatenkinti.

Auka, sulaukdama gelbėtojo dėmesio, iš tiesų pasijunta geriau, tik stropiai šią informaciją nuo gelbėtojo saugo. Aukos viduje egzistuoja iškreipta alternatyva: būti klusniu ir mylimu arba laisvu ir vienišu. Bandymai tapti laisvu ir mylimu atrodo labai rizikingi, nes yra pavojus, kad trauma pasikartos, todėl auka renkasi nepatogų, tačiau stabilų egzistavimą. O jei aukai visgi pavyksta šiek tiek pakelti sparnus, ji ima jausti kaltę prieš tą, kurį “metė”, ypač jei paliktasis demonstruoja kaip jis kenčia. Jei auka daro ką nors dėl savęs, ji ima jausti gėdą, baimę ir kaltę. Visi šie jausmai stabdo vidinį išsilaisvinimą, trukdo atsiskirti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, sveika agresija blokuojama.

Kaip išsigelbėti gelbėtojui?

• Stiprinti savasties jausmą (kas aš esu) ir savivertę;
• Stiprinti savo vertybių sistemą;
• Suvokti atsakomybę už savo jausmus ir veiksmus;
• Suvokti savo ribas ir galimybes, remtis realiais savo pasiekimais;
• Reikšti pyktį tiesiai adresatui, ginti savo ribas ir mokytis susitarti;
• Priimti savo silpnumą kaip savo dalį, o ne kaip trūkumą;
• Prisiminti savo praradimų, nesėkmių, gedėjimo, išsiskyrimų, vienatvės, nusivylimų patirtį ir tai, kad pavyko viską išgyventi;
• Leisti sau išgyventi baimę, gėdą, bejėgiškumą, pažeidžiamumą.

Kai gelbėtojas užbrėžia ribas, auka gali supykti ir tai yra jai į naudą, tai išjudėjimo iš aukos būsenos požymis. Tačiau auka gali dar labiau suglebti ir dar labiau prašyti pagalbos. Gelbėtojas savo ruožtu gali arba prisijungti prie nuostatos kad “pasaulyje viskas blogai” arba pažadėti laimę ir iš visų jėgų stengtis aukai ją sukurti. Abu šie būdai daro aukai “meškos paslaugą”. Gelbėtojui svarbu nepamesti savo ribų ir nepalaikyti aukos pozicijos kad “viskas blogai” ir “nieko neįmanoma pakeisti”. Neprisiimti atsakomybės už aukos gerovę vien todėl, kad ji silpna ir reikalauja pagalbos. Galima siūlyti kažką keisti kartu su auka, bet ne už ją. Ir svarbiausia – suvokti, kad kito gelbėjimas yra neskausmingos savipagalbos iliuzija.